Smurtas artimoje aplinkoje yra plačiai paplitusi visuomenės problema, daranti ilgalaikį neigiamą poveikį nukentėjusių asmenų fizinei ir psichinei sveikatai. Nors ir egzistuoja įvairios pagalbos formos – nuo teisinių priemonių iki sveikatos ir socialinių paslaugų, visgi, jomis naudojamasi ribotai, o pagalbos paieška dažnai atidedama. Smurtą patiriantys asmenys dažnai susiduria su nuolatiniu stresu, nerimu, sumažėjusia saviverte ir kaltės jausmu, o tai tiesiogiai veikia sprendimų priėmimą ir daro įtaką delsimui kreiptis pagalbos. Tai dažnai kelia nesupratimą aplinkiniams, tačiau smurtą patiriantiems žmonėms jis yra kasdienės realybės dalis.
Išmoktas bejėgiškumas
Smurtas artimoje aplinkoje apibrėžiamas kaip pasikartojantis elgesio modelis, paremtas galios ir kontrolės santykiais. Kontrolės pagrindu grindžiamas smurtas pasižymi nuolatiniu kito asmens laisvės ribojimu, kuris laikui bėgant daro poveikį nukentėjusiojo savarankiškumui ir gebėjimui priimti sprendimus. Pasikartojantis smurtas sukuria aplinką, kurioje nukentėjęs asmuo yra nuolat veikiamas grėsmės ir neapibrėžtumo.
Tokiose sąlygose formuojasi išmokto bejėgiškumo būsena, kuri apibūdinama kaip įsitikinimas, jog asmens veiksmai neturi realios įtakos situacijos pokyčiui. Ši būsena atsiranda dėl nuolatinės nekontroliuojamos patirties, kai ankstesni bandymai keisti situaciją buvo nesėkmingi. Šis reiškinys paaiškina, kodėl net ir esant pagalbos galimybėms, nukentėję asmenys dažnai delsia jomis pasinaudoti arba netiki jų veiksmingumu. Svarbu pabrėžti, kad išmoktas bejėgiškumas nėra individuali silpnybė ar motyvacijos stoka. Tai psichologinė smurto ir traumos pasekmė, kuri paaiškina, kodėl delsimas yra prognozuojamas ir dažnas atsakas į ilgalaikį smurtą. Toks požiūris padeda atsakomybę perkelti nuo paties žmogaus kaltinimo į smurto pobūdį ir kliūtis, su kuriomis jis susiduria ieškodamas pagalbos.
Smurto nuvertinimas
Viena dažniausių priežasčių, kodėl nukentėję asmenys nesikreipia pagalbos, yra ta, kad patiriamą smurtą jie vertina kaip „nepakankamai rimtą“. Nukentėję nuo smurto asmenys gali manyti, kad jų situacija dar nepasiekė tokio lygio, kuris pateisintų kreipimąsi į institucijas. Tai rodo, kad sprendimas ieškoti pagalbos dažnai priklauso nuo subjektyvaus suvokimo, kada smurtas tampa „pakankamai rimtas“. Pavyzdžiui, psichologinis ar ekonominis smurtas gali būti suvokiamas kaip santykių sunkumai, todėl tokiose situacijose žmonės ilgą laiką bando prisitaikyti ir susitvarkyti patys, o pagalbos paieška būna atidedama.
Baimė dėl galimų pasekmių
Baimė yra dar viena esminė priežastis, lemianti vengimą kreiptis pagalbos smurto artimoje aplinkoje atvejais. Nukentėję asmenys dažnai bijo, kad pagalbos ieškojimas gali dar labiau pabloginti situaciją, pavyzdžiui, sukelti smurtautojo kerštą, ypač tuomet, kai grasinimai buvo patirti anksčiau. Tokia baimė dažnai grindžiama realia patirtimi, kai bandymai priešintis smurtui sukeldavo dar didesnę agresiją. Be tiesioginės fizinės grėsmės, žmonės nerimauja ir dėl galimų institucinių pasekmių, tokių kaip vaikų globos praradimas, priverstinis išsikraustymas iš būsto ar ilgi ir emociškai sekinantys teisminiai procesai. Kreipimasis į institucijas neretai suvokiamas kaip kontrolės praradimas, kai sprendimų priėmimą perima formalios sistemos, o pats žmogus gali jausti, kad nebeturi galimybės valdyti situacijos savo tempu.
Emociniai ryšiai su smurtautoju
Nukentėję asmenys dažnai jaučia stiprią viltį, jog smurtas laikui bėgant baigsis arba partneris pasikeis. Ši viltis dažnai palaikoma trumpų pagerėjimo laikotarpių, kurie sustiprina tikėjimą, kad situacija gali pasikeisti. Net ir patiriant smurtą, santykiuose gali būti prisirišimo, bendrų prisiminimų ar atsakomybės jausmas už šeimą. Be to, daugelis žmonių mano, kad kreipimasis pagalbos automatiškai reiškia santykių nutraukimą ar šeimos iširimą. Tuomet žmogus, patiriantis smurtą, renkasi kentėti tyliai arba tikisi, kad situacija pasikeis be išorinio įsikišimo, o tai dar labiau atitolina sprendimą kreiptis pagalbos.
Kaltė ir gėda
Kaltės ir gėdos jausmai yra vieni svarbiausių psichologinių veiksnių, trukdančių nukentėjusiems asmenims kreiptis pagalbos. Smurtą patiriantys žmonės neretai linkę kaltinti save dėl patiriamo smurto, manydami, kad jų elgesys, sprendimai ar asmeninės savybės prisidėjo prie smurtinės situacijos. Toks savęs kaltinimas silpnina motyvaciją ieškoti pagalbos, nes smurtas pradedamas suvokti kaip asmeninė nesėkmė ar gėdingas išgyvenimas, o ne kaip kito asmens atsakomybė ir neteisėtas elgesys. Dėl to žmogus gali jaustis nevertas pagalbos arba manyti, kad privalo pats susitvarkyti su situacija.
Be kaltės jausmo, itin reikšmingą vaidmenį atlieka ir gėda. Gėda dažnai siejama su baime būti nesuprastam, apkaltintam ar neigiamai įvertintam aplinkinių. Tokie jausmai skatina tylėjimą ir vengimą atskleisti patiriamą smurtą, ypač socialinėse aplinkose, kuriose smurtas laikomas privačiu ar gėdingu šeimos reikalu.
Empatijos ir nevertinančio požiūrio svarba
Empatiškas ir nevertinantis požiūris svarbus tiek specialistams, tiek artimiesiems bei kitiems žmonėms, į kuriuos pirmiausia kreipiamasi pagalbos. Delsimas kreiptis pagalbos smurto artimoje aplinkoje atvejais kyla ne dėl paties žmogaus silpnumo ar neveiklumo, bet dėl sudėtingos psichologinių, emocinių, socialinių ir struktūrinių veiksnių sąveikos. Smurto nuvertinimas, baimė dėl galimų pasekmių, emociniai ryšiai su smurtautoju, socialinė stigma ir išmoktas bejėgiškumas sukuria aplinką, kurioje pagalbos ieškojimas tampa labai sudėtingas. Todėl atsakomybė už delsimą kreiptis pagalbos neturėtų būti perkeliama vien tik aukai, nes ji slypi pačioje smurto dinamikoje.
Labai svarbų vaidmenį čia atlieka empatija ir nevertinantis požiūris. Žmonės, patiriantys smurtą, dažnai bijo būti nesuprasti, apkaltinti ar spaudžiami priimti sprendimus, kuriems dar nėra pasirengę. Empatija reiškia gebėjimą išklausyti, priimti žmogaus patirtį tokią, kokia ji yra, ir gerbti jo sprendimų tempą. Kai žmogus jaučiasi saugus, priimtas ir neverčiamas veikti, didėja tikimybė, kad jis bus pasiruošęs ieškoti pagalbos anksčiau.
Straipsnio autorė:
psichologijos praktikantė Silvija Šilobritaitė
Šaltiniai:
• Silva, T., Agampodi, T., Evans, M., Knipe, D., Rathnayake, A., & Rajapakse, T. (2022). Barriers to help-seeking from healthcare professionals amongst women who experience domestic violence-a qualitative study in Sri Lanka. BMC public health, 22(1), 721.
• Johnson, M. P. (2005). Domestic violence: It’s not about gender: Or is it?. Journal of Marriage and the Family, 1126-1130.
• Evans, M. A., & Feder, G. S. (2016). Help‐seeking amongst women survivors of domestic violence: A qualitative study of pathways towards formal and informal support. Health Expectations, 19(1), 62-73.
• Fugate, M., Landis, L., Riordan, K., Naureckas, S., & Engel, B. (2005). Barriers to domestic violence help seeking: Implications for intervention. Violence against women, 11(3), 290-310.
• Ganley, A. L. (1995). Understanding domestic violence. Improving the health care response to domestic violence: A resource manual for health care providers, 15-42.
