Smurtas artimoje aplinkoje dažnai suvokiamas kaip pavienis konfliktas ar staigus pykčio protrūkis. Iš tiesų, jis retai būna atsitiktinis ar vienkartinis. Smurtas dažniausiai veikia kaip pasikartojantis procesas, turintis tam tikrą struktūrą. Ši struktūra vadinama smurto ciklu.
Suprasti šį ciklą svarbu todėl, kad jis padeda paaiškinti, kodėl smurtas kartojasi ir kodėl nukentėjusiems asmenims taip sunku iš tokios situacijos pasitraukti. Smurto ciklas paprastai susideda iš trijų fazių: įtampos augimo, smurto protrūkio ir vadinamojo „medaus mėnesio“. Šios fazės gali kartotis daugelį kartų, o laikui bėgant smurtas dažnai stiprėja.
Smurto ciklo pradžia: įtampos augimas
Smurtas dažniausiai prasideda nepastebimai. Jo pradžia dažnai būna lėta ir nepastebima. Iš pradžių gali atsirasti kontrolė, pavydas, menkinimas, kritika ar emocinis spaudimas. Partneris gali pradėti riboti bendravimą su draugais ar šeima, kelti nepagrįstus kaltinimus. Šiame etape smurtas dažnai neatpažįstamas.
Nukentėjęs asmuo ima jausti nerimą, nesaugumą, stengiasi prisitaikyti ir išvengti konfliktų. Dažnai atsiranda bandymų „neprovokuoti“, nusileisti, prisiimti kaltę už partnerio nuotaiką ar elgesį. Toks prisitaikymas gali sudaryti įspūdį, kad situacija kontroliuojama, tačiau iš tiesų jis dažnai sustiprina galios ir kontrolės mechanizmą santykyje.
Smurto protrūkio fazė
Antrasis etapas – atviro smurto protrūkis. Tai gali būti fizinis smurtas, psichologinis žeminimas, grasinimai ar seksualinė prievarta. Šioje fazėje jėga ir pranašumas panaudojami aiškiai ir tiesiogiai.
Nukentėjęs asmuo gali patirti stiprų šoką, baimę, bejėgiškumą. Svarbu suprasti, kad smurtas nebūtinai turi palikti matomų sužalojimų, kad būtų žalingas. Psichologinė trauma gali atsirasti tada, kai žmogus patiria intensyvią fizinę ar emocinę grėsmę ir jaučiasi negalintis jos kontroliuoti.
Patirtas smurtas ir nuolatinė jo baimė gali sukelti ilgalaikius padarinius – nerimą, miego sutrikimus, savivertės praradimą, sunkumus priimant sprendimus. Ilgainiui smurtas gali dažnėti ir stiprėti. Jei ciklas kartojasi, kiekvienas naujas protrūkis gali tapti pavojingesnis už ankstesnį.
„Medaus mėnesio“ fazė
Po smurto dažnai seka susitaikymo, „medaus mėnesio“ fazė. Smurtautojas gali atsiprašyti, žadėti pasikeisti, rodyti dėmesį ar net ypatingą švelnumą. Ši fazė sukuria viltį, kad smurtas buvo tik išimtis ir daugiau niekada nepasikartos.
Nukentėjęs asmuo gali pasijusti sutrikęs ir patirti sunkumų įvardydamas, ką jaučia. Būtent ši fazė dažnai padeda ciklui tęstis. Atsiranda tikėjimas, kad partneris suprato savo klaidą. Tačiau jei iš esmės nesikeičia galios ir kontrolės santykiai, ciklas grįžta į įtampos augimo etapą.
Kodėl smurtas kartojasi?
Smurtas paprastai kartojasi dėl kelių tarpusavyje susijusių priežasčių. Veikia psichologiniai, socialiniai ir emociniai mechanizmai.
Vienas svarbiausių veiksnių – vadinamasis išmoktas bejėgiškumas. Kai žmogus daugybę kartų patiria smurtą ir nesėkmingai bando pakeisti situaciją, gali susiformuoti įsitikinimas, kad nieko pakeisti neįmanoma. Net atsiradus galimybei pasitraukti, vidinis bejėgiškumo jausmas stabdo veiksmus.
Nuolatinis smurtas taip pat keičia žmogaus emocinį funkcionavimą. Gali atsirasti sunkumų suprasti savo jausmus, sumažėti savivertė, padidėti priklausomybė nuo partnerio. Kartais nukentėjęs asmuo pradeda manyti, kad yra kaltas dėl patiriamo smurto arba kad nusipelnė tokio elgesio. Tokios mintys dar labiau stiprina ciklo tęstinumą.
Dar viena priežastis – smurto normalizavimas. Jei vaikystėje buvo patiriamas ar matomas smurtas, gali susiformuoti įsitikinimas, kad tokie santykiai yra įprasti. Smurtas gali būti laikomas konfliktu, o jo pasekmės – sumenkinamos. Tokiu atveju net ir akivaizdūs kontrolės ar prievartos ženklai gali būti neatpažįstami kaip smurtas.
Taip pat svarbūs ir praktiniai veiksniai: finansinė priklausomybė, vaikai, baimė dėl saugumo, socialinės paramos stoka. Sprendimas išeiti dažniausiai nėra momentinis. Tai ilgai trunkantis procesas, kuriame baimė, kaltė ir viltis susipina tarpusavyje.
Kodėl nukentėję asmenys neišeina?
Visuomenėje dažnai keliamas klausimas, kodėl nuo smurto artimoje aplinkoje nukentėję asmenys neišeina. Tačiau toks klausimas iš esmės supaprastina sudėtingą situaciją ir ignoruoja smurto ciklo mechanizmą.
Smurtas nėra vienkartinis įvykis, bet nuoseklus, pasikartojantis procesas, kuriame palaipsniui keičiasi emocinė būsena, savęs suvokimas ir realios galimybės veikti. Ilgainiui žmogus gali pradėti gyventi nuolatinėje įtampoje, baimėje ir netikrumo būsenoje. Tokios sąlygos silpnina gebėjimą racionaliai vertinti situaciją ir priimti sprendimus, ypač kai po smurto seka susitaikymo laikotarpis, suteikiantis vilčių, kad viskas pagerės.
Be to, smurtiniuose santykiuose dažnai veikia galios ir kontrolės mechanizmai. Smurtautojas gali riboti partnerio socialinius ryšius, finansinius išteklius, galimybes dirbti ar mokytis. Izoliacija ir priklausomybė sumažina realias alternatyvas ir sustiprina jausmą, kad išeiti yra neįmanoma. Prie to prisideda ir baimė tiek dėl savo, tiek dėl vaikų saugumo.
Svarbų vaidmenį atlieka ir psichologiniai veiksniai. Ilgalaikis smurtas gali paveikti savivertę, sukelti kaltės ir gėdos jausmus. Nukentėjęs asmuo gali pradėti abejoti savo patirtimi, jausmais ar net realybės suvokimu. Tokiu atveju sprendimas išeiti tampa ne tik praktiniu, bet ir giliu vidiniu iššūkiu.
Todėl supratimas, kad smurtas veikia cikliškai, leidžia atsisakyti aukos kaltinimo. Jis padeda suvokti, kad pasitraukti iš smurtinių santykių gali būti sudėtinga ne dėl silpnumo ar pasyvumo, o dėl susipynusių sisteminių, psichologinių ir socialinių veiksnių.
Straipsnio autorė:
psichologijos praktikantė Silvija Šilobritaitė
Šaltiniai:
• Vasiliauskaitė, Z. (2013). Šeimoje patirto smurto padariniai bio-psicho-socialinei asmens sveikatai. Mušamos moters sindromas. Lietuvos žmogaus teisių centras, 7, 9-10.
• Cervantes, M. V., & Sherman, J. (2021). Falling for the ones that were abusive: Cycles of violence in low-income women’s intimate relationships. Journal of interpersonal violence, 36(13-14), NP7567-NP7595.
• Both, L. M., Favaretto, T. C., & Freitas, L. H. M. (2019). Cycle of violence in women victims of domestic violence: Qualitative analysis of OPD 2 interview. Brain and behavior, 9(11), e01430.
