Papasakosiu savo gyvenimo istoriją, kuri tęsėsi ketverius metus. Nuo pat pažinties pradžios visi sakė – netinkamas žmogus, bet meilė buvo stipresnė už kalbas.
Viskas buvo labai gražu – dėmesys, restoranai, svajonės apie nuostabią ateitį drauge ir žodžiai myliu tave daugybę kartų per dieną.
Charizmatiškas, gražus, verslininkas, svajoklis, linksmas, draugiškas, rūpestingas – kiekvienos moters svajonių vyras.
Po trijų mėnesių draugystės, jo pastūmėta, išėjau iš darbo, susikroviau lagaminą ir kartu su juo išvykau į Londoną. Pirma naktis Londone buvo su ašaromis akyse, nes tada viskas ir prasidėjo. Kaltinau save, kad jis rado telefone iš senų laikų likusią paieškų programėlę. Jį apėmė pavydas! Jis nenorėjo net girdėti, kad programėlė tiesiog užsilikusi ir aš net užmiršau, kad tokia yra.
Susitaikėm, vėl viskas lyg ir gerai – meilė, laimė, džiaugsmas. Tačiau jau tuomet man turėjo kilti mintis – nevaldomas pavydas, išgalvoti kaltinimai? Tada dar buvau psichologiškai stipri ir mylėjau save. Pagyvenus dar ilgiau prasidėjo nepastebimas emocinis smurtas, kurio tikrai nemačiau, nes tai nebuvo priekaištai ar negražūs žodžiai. Viskas vyko kitokia forma.
Pavyzdžiui, kur nors einant jis nelaukia manęs – bėga pirmas, o aš persigandusi lekiu iš paskos, kad tik nepasiklysčiau Londone, nes nieko nežinau, net kalbos gerai nemoku. Ir vėl galvoju – aš pati kalta, nes jį supykdžiau dėl kažko, ko pati net nežinau. Arba jo žodžiai: „Matai koks aš geras tau esu, todėl turi man atsilyginti už tą gerumą, kuri tau duodu.“ Bet ir tada dar nesuvokiau, kad papuoliau į psichopato rankas.
Mūsų gyvenimą jis piešė nuostabiomis spalvomis – būsime keliautojai, keliausime autobusiuku po Europą, drauge grosime, turėsime gražią šeimą, mūsų gyvenimas bus įdomus ir jame bus daug visko… DAUG VISKO ir buvo…
Kelionių pradžia buvo Londone, vėliau – romantiškas gyvenimas palapinėje ant kalno Tenerifėje, kelionės po kalnus ir t. t.
Dar gyvenant Tenerifėje jis sugalvojo, kad reikia keliauti į Izraelį, prie Negyvosios jūros. Išvykome, ten irgi buvo VISKO…
Psichologinis smurtas tik stiprėjo, aš jį jausdavau, bet kaip ir visada galvodavau, kad kažkuo nusikaltau, todėl jis nori manęs nematyti. Ir vėl einame 500 metrų nutolę vienas nuo kito… O širdis plaka kaip pašėlusi. „Nepyk, nepyk, atsiprašau, meile“, – tūkstančius kartų ištarti žodžiai, nes juk aš dėl visko esu kalta.
Kai grįžome į Lietuvą, buvome pakviesti į jo senelio jubiliejų. Tada turėjau galimybę susipažinti su jo šeima. Esu ekstravertė, todėl su džiaugsmu pasakojau apie keliones, kaip viskas smagu, koks fainas jų anūkas ir t. t. Ir staiga įžnybimas į koją, kad aš net krūptelėjau iš skausmo. „Tylėk“, – pro sukąstus dantis iškošė jis. Užtilau, nuotaika nukrito… Norėjau išvažiuoti pas tėvus, bet likau…Visą naktį galvojau, kas čia dabar buvo, už ką?
Kitą rytą atsiprašiau už tai, kad per daug kalbėjau, kad jam teko mane tildyti.
Ir nuo to karto viskas prasidėjo… nuo to įžnybimo… Vėliau jis mane žnaibė nuolat ir sakydavo: „Tai tu kalta, tavęs yra per daug, TU, TU, TU esi dėl visko kalta ir, jei ne tavo ILGAS LIEŽUVIS, būtų viskas gerai…“ O aš galvodavau – mano ilgas liežuvis.
O tada pridurdavo: „TAU VISI SAKO, KAD TAVĘS YRA PER DAUG.“ Aš paklausdavau, kas taip sako. O jis drėbdavo: „Visi sako, mano tėvai, tavo draugai.“
Pasiguodžiau tėvams ir draugams, jis sužinojo… Ir tada prasidėjo nuolatiniai sakymai, kad visi man pavydi mūsų tobulų santykių. Man buvo uždrausta bendrauti su artimaisiais.
Nustojau bendrauti su šeima, draugais, kad tik jis nepyktų, kad tik santykiai būtų gražūs… O jie nebuvo gražūs, viskas tik blogėjo.
Nusipirkome autobusiuką – keliausime po Europą. Laimės daug, o baimės dar daugiau, bet juk turiu svajonių vyrą ir jį labai myliu.
Fizinis smurtas prasidėjo nusipirkus autobusiuką, nes kartą važiuojant pasakiau, kad reikia pasukti į kitą pusę, o pasirodo, reikėjo tiesiai važiuoti.
Smūgis kumščiu į galvą ir sugriebimas už rankos – jaučiau, kaip per odą teka kraujas, skausmas nepakeliamas. O jis rėkia: „Nebandai verkti, nes taip duosiu, kad neatsigausi.“ Bet tada jau buvau psichologiškai sugniuždyta ir nebeturėjau savo nuomonės, aklai tikėjau juo – savo dievu.
Nuolatinis žeminimas, įžeidinėjimai, psichologinis smurtas 24 / 7, nes mes juk visus tuos ketverius metus ir buvome 24 / 7. Jis sakydavo: „Mes esame viena ląstelė – tarp mūsų neturi būti nieko kito daugiau, tik mes, aš esu tavo Dievas… o visi kiti linki bloga ir nori mums pakenkti.“
Komanda… komanda, kurioje aš nuolat verkdavau, buvau mušama, spaudoma, siunčiama ant trijų raidžių, lyginama su kitomis moterimis, nes jos šaunios, o aš – nieko nesugebanti nevykėlė ir t. t.
Visada tik aš dėl visko kalta, blogai valgyti padariau, blogai žemėlapyje pasižiūrėjau, blogai nupirkau. „Tu stora, tu negraži, tu smirdi…“ Ir TUO TIKĖJAU visą laiką… „Tavęs per daug, kai sublogsi, būsi normali.“ Maisto gaudavau saujelę, nes esu stora. „Tu stora net dykumoje būsi“, – nuolat tie patys žodžiai ir aš įtikėjau jo visais žodžiais… tapau pilku šešėliu savo gyvenime.
Galvojau, kad nemoku gyventi, kad tik jis gali man sukurti gyvenimą, padėti man tapti žmogumi. Mano galva nuolat būdavo su guzais, lūpos prakirstos, smilkiniuose mėlynės, visas kūnas mėlynas, bet aš buvau su juo, nes jis tvirtindavo: „Tu be manęs niekas, joks vyras į tave nežiūrės ir neištvers buvimo su tavimi, tik aš galiu tave išauklėti ir paversti normaliu žmogumi, asmenybe. Be manęs, tu esi niekas.“
Kentėjau beveik ketverius metus, įtikėjau, kad esu kalta, kad tai mano gyvenimo kryžius, kuri turiu nešti iki mirties. Būdavo akimirkų, kai gulėdavau ir galvodavau: „Užmušk mane, man bus lengviau, kai mirsiu.“ Niekam nieko nepasakodavau, mamai sakydavau, kad viskas nuostabu, jis nuostabus vyras, mes laimingi drauge ir kelionėse. Nuolatos buvau prie jo, net jam dantis turėdavau valyti, kojas masažuoti… Baisiai skamba?
Už bet ką vėl smūgis? Šį kartą per garsiai kvėpuoju...
Visi dienoraščiai pilni mano skausmo… Nekenčiu jo… bet ir vėl Myliu, nes visos žinome tą užburtą ratą – sumušė – dovanos… „Na, šį kartą tau atleidžiu, gal per smarkiai sudaviau, bet juk kalta tu ir tavo liežuvis.“
Kai vieną kartą maudėmės, vilkėjau marškinius, nes visos rankos buvo mėlynos. Jis klausia: „Iš kur tiek mėlynių?“ Pasakiau, kad tai jo darbas. Tada jis man sako: „Ne, tai tavo darbas, tai tavo liežuvis kaltas, ir jei manęs neklausysi, gausi dar daugiau… Mes niekada nebūsime lygiaverčiai, nes tu kvaila, buka, tau reikia tavo lygio asilo, tokio pat buko, kaip ir tu… Ir aš tave mušiu tol, kol būsi normali, nes tau reikia pasikeisti.“ Aš galvodavau – normali? Kas yra normali? Aš esu nenormali mergina, aš esu nieko verta, jis teisus.
Atėjo liepos 4 d., nuvykome į autoservisą Ispanijoje. Jis mane paliko prižiūrėti tvarkomą automobilį, o pats išėjo į kavinę.
Kai meistrai pradėjo ardyti variklį, pasakiau, kad to jau tikrai nebus, nes gedimo problema ne variklyje.
Mane išvarė iš serviso… Na, o tada, mielosios, ir prasidėjo. Nuvežė jis mane, ačiū Dievui, ne į mišką, o iki prekybos centro aikštelės pakraščio, stvėrė už plaukų ir pradėjo daužyti, spardyti pilvą, sugriebęs už plaukų porą kartų trenkė į metalą… tada, išliejęs pyktį, šiek tiek nurimo… nurimo minutei… Aš guliu ir verkiu, o jam antra pykčio banga – sugrūdo į mano burną rankas ir rovė liežuvį… aš dusau… Tada pasitraukė, ištardamas: „Rask naują autoservisą, duodu tau 15 minučių.“ Radau, nuvažiavome. Jis mane pastūmė ir liepė pasipudruoti sudraskytą veidą: „Susitvarkyk, baidykle“, griebė už kaklo, prismaugė ir išėjo…
Likau viduje viena, o vidinis balsas kužda: „Arba tu skambini mamai, arba ryt būsi negyva.“ Paskambinau ir viską papasakojau. Mama nemiegojo keturias paras, kol saugiai pasiekiau Lietuvą. Bėgau iš Ispanijos šiaurinės dalies iki Barselonos. Dar pamiršau pasakyti, kad pinigų neturėjau, nes visi pinigai jo, o žodžiai „tu iš manęs ėdi, bučiuok man rankas“ nuolat buvo kartojimai. Pinigų pasiskolinau iš mamos, nes mano kortelę jis buvo atėmęs. Apgaulės būdu ją gavau. Tada iš karto nusipirkau lėktuvo bilietą į Lietuvą ir autobuso bilietą iki oro uosto, dar kelionei pasilikau. Išėjau su juo atsisveikinusi, nes aplink buvo pilna žmonių, todėl nebijojau pasakyti, kad išeinu.
Naktį praleidau autobusų stotyje, bet ten buvo saugu. Taip, jis manęs ieškojo, net mano mamai skambino, rūpinosi mano saugumu. Ir rašė, skambino man: „Jei tau kas nors nutiks, tegu manęs tavo šeima nekaltina, nes tai tavo pasirinkimas.“
Kai grįžau į Lietuvą, tėvai manęs nepažino. Pamažu pradėjau atsigauti ir nei karto nuo tos dienos neverkiau dėl jo, nes pabėgau į laisvę.
Tai tik maža dalis viso to, ką Jums pasakoju, bet mėlynas kūnas, mėlynos ausys, sudaužyta galva, grasinimai nužudyti, patyčios, spjaudymas, plaukų rovimas (kuokštais) ir t. t.
Moterys, prašau Jūsų visų, MYLĖKITE SAVE! JOKS VYRAS NEVERTAS JŪSŲ AŠARŲ! Ir pačius pirmuosius signalus atpažinkite laiku ir nors mylite – JIS NEPASIKEIS!! Man jis tiek kartų sakė: „Pažadu, daugiau NIEKADA.“ O tas niekada, tai smūgiai kas dvi dienas. KLAUSYKITE VIDINIO BALSO! JIS JUK MUMS SAKO – PALIK JĮ!!! O ką mes darome – nutildome vidinį balsą, nes mano mylimasis geras, mane myli ir žadėjo… PAŽADAI IR TELIEKA… O SMURTAUTOJAI NESIKEIČIA.
Ir galiu pasakyti, kad iš pat pradžių galima pamatyti, koks yra žmogus, tačiau mes pasiduodame meilei, o aplinka puikiai mato, verta jos klausyti. Turėkite saugiklius – saugokite save.
Ir, žinoma, laiminga pabaiga – dabar esu laiminga, save mylinti moteris, turiu lygiavertį partnerį, kurį nuo pat pirmos minutės įsimylėjo mano šeima.
Ir jeigu tau yra baisu – nebijok, bijok vieną dieną mirti nuo mylimo vyro rankos.
Psichologinė pagalba telefonu
Psichologinė pagalba internetu
Psichologinė pagalba elektroniniais laiškais
Taip pat skaitykite: Agresija ir smurtas artimoje aplinkoje
