Kai artimajam diagnozuojama nepagydoma liga

Nepagydoma liga – sunki patirtis. Ji sukrečia ne tik sergantįjį. Nepagydomos ligos atveju šalia esantys žmonės taip pat išgyvena šoką.

Kai kurios gyvenimo patirtys sukrečia iki sielos gelmių. Joms įveikti turimų resursų kartais nebepakanka. Stipriems išgyvenimams, reikalaujantiems naujų adaptacijos ir įveikos būdų, esame suteikę vardą „psichologinė krizė“. Ji taip pat gali būti suprantama kaip natūrali žmogaus reakcija į jam sunkią bei reikšmingą gyvenimo situaciją. Tokių situacijų spektras neturi ribų, tačiau dažniausiai jas vienija kažko praradimas – galimybės, gyvenimo, žmogaus…

Mirtis – vienas natūraliausių, žmogiškąją prigimtį atskleidžiančių, reiškinių. Paradoksalu, kad būtent jį žmogui suprasti ir priimti, ko gero, sunkiausia. Pažvelgus įdėmiau, gali susidaryti įspūdis, kad tam tikra mūsų psichikos dalis nuolat priešinasi mirties idėjai – tarsi norėdama mus apsaugoti nuo to, kas nepakeliama. Tad visai nenuostabu, jog žinia apie nepagydomą ligą bei sparčiai kintančią artimojo gyvenimo trukmę gali sukelti psichologinę krizę.

Sunku įsivaizduoti, ką patiria žmogus, išgirdęs nepagydomos ligos diagnozę. Tačiau nesunku suprasti, kaip drastiškai pasikeičia jo gyvenimas. Nauja kasdienybė gali tapti iššūkiu ne tik sergančiajam, bet ir jo artimiesiems.

Išgirdus tokią žinią, dažniausiai ištinka šokas. Vėliau jį pakeičia kiti gynybos mechanizmai, iš kurių pagrindinis – neigimas. Skubame artimąjį guosti, raminti, ieškoti sprendimų, žūtbūt vedančių į kitokią lemtį. Guodžiama ir patys save, pačiais originaliausiais būdais atrasdami viltį. Visa tai yra natūrali reakcija į sunkiai suvokiamą faktą, jog mylimo žmogaus greitu metu gali nebūti…

Laikui bėgant, kai suvokimas apie galimą netektį vis labiau įsitvirtina, galime pajusti tam tikrą vidinį skilimą. Viena mūsų dalis prisipildo sunkių lyg akmenys jausmų, ypač liūdesio ir baimės. Tuo tarpu kita dalis – pilna tyriausios vilties ir tikėjimo išimtimis. Nepagydomos ligos taveju, regis, visas dėmesys nukreiptas į sergantyjį. Tačiau tokiomis akimirkomis neturėtume pamiršti ir savęs. Labai svarbu su kuo nors kalbėtis apie mus aplankančius jausmus bei mintis. Negalima jų ignoruoti ir užgniaužti savyje. Svarbu suprasti, kad tai ypač stiprus ir gilus išgyvenimas ne tik artimajam, bet ir mums – šalia esantiesiems.

Deja, kartais neišdrįstame kalbėti apie savo žaizdą, tarsi ji geriausiai gytų tyloje. O jeigu norime skausmu pasidalinti, ne visada turime su kuo. O su tais, kuriuos turime, ne visada norime. Kaip bebūtų, tai neturėtų būti priežastis jausmams užgniaužti. Nepagydoma liga sukelia šoką, su kuriuo vienumoje ypač sunku susidoroti. Nuoširdų išklausymą, palaikymą bei pabuvimą kartu sunkią akimirką galime gauti surinkdami Pagalbos moterims linijos ar kitos emocinės paramos tarnybos telefono numerį. Žinoma, esant galimybei, pagalbą suteikti gali ir psichologas.

***

Kai mirtis kvėpuoja į artimojo petį, atrodo, kad vienintelė reali pagalba – ją nuvyti ir kaip galima toliau. Panašu, jog tai ir stengiamės daryti. Ieškome geriausio gydymo, geriausių specialistų ar tinkamiausių žodžių, kurie dažniausiai skamba „viskas bus gerai“. Kyla klausimas, ar tokiu būdu stengiamės atitolinti mirtį ar įveikti savo pačių baimę ją sutikti…

Mūsų supratimas, ko reikia nepagydoma liga sergančiam artimajam, gali būti apipintas klaidinančiais stereotipais ir įsitikinimais. Geriausia, ką galime padaryti, tai įsiklausyti į artimojo poreikius. Juos išgirsti, priimti ir gerbti. Kiekvienas žmogus yra unikalus, kaip ir jo santykis su liga. Vieni gali būti linkę atsiriboti nuo viso pasaulio. Tuo tarpu kiti – siekti nuolatinio dėmesio bei rūpesčio. Kai kuriems norisi be perstojo kalbėti apie neišvengiamą baigtį. Kai kurie priešingai – neigia ją iki paskutinės gyvenimo akimirkos.

Kartais gali būti sunku išgirsti nepagydoma liga sergančiojo tikruosius poreikius. Ypač, jeigu jie visiškai nesiderina su mūsų įsivaizdavimu ir supratimu, kokie jie turėtų būti. Tačiau, ko gero, tai viena iš nedaugelio situacijų, kai verta save šiek tiek „sumažint“. Suteikti didesnę galimybę artimajam būti išgirstam. Kaip bebūtų, net ir išgirdus artimojo poreikius, nebūtinai pajėgsime tinkamai į juos reaguoti. Ypač, jei mūsų pačių poreikiai liks neatliepti. Taigi, prasminga išsakyti, kas mums svarbu būnant šalia sergančio žmogaus ir ieškoti abi puses tenkinančio kompromiso.


„Kiekvienoje krizėje yra galimybė asmenybei augti“ (E.Erikson)

 

Martyna Kirdeikytė
Pagalbos moterims linijos savanorė

Jeigu patiri smurtą, gali kreiptis į specializuotos pagalbos centrus, kurie teikia kompleksinę pagalbą.

Jei situacija kelia pavojų gyvybei ar sveikatai, skambink 112.