Savanorių atsiliepimai
Visada ieškojau prasmingos veiklos. Savanorystė ir ypatingai moters pagalba moteriai, man rodės itin vertinga, artima ir suprantama. Džiaugiuosi, kad apsispręsti padėjo jau einanti savanorystės keliu dukra. Savanoriaudama pagalbos moterims linijoje gaunu šimteriopai daugiau nei atiduodu: atviras ir šiltas pokalbis, tas užsimezgęs ryšys su skambinančiuoju – ilgam išlieka, paliečia ir keičia mane pačią.
Savanorystė man padeda įprasminti savo buvimą šitam pasauly. Kalbėdama su žmonėmis ir būdama kartu su jais akimirkomis, kuomet jiems to reikia, jaučiu, kad ESU.
Savanoriauti paskatino noras pasidalinti su kitais savo gyvenimiška patirtimi ir žiniomis. Kai įvyksta rimtesnis ir sudėtingesnis pokalbis bei pavyksta pagelbėti žmogui, arba padėti pažvelgti į situaciją, problemą „kitu kampu” – sulaukta padėka suteikia ir vidinį pasitenkinimą. Neįkainojami ir savanoriams rengiami mokymai įvairiomis psichologinėmis temomis, bei moterų bendrystę padedantys pajusti renginiai – visi jie praturtina ir tuo pačiu su nauju įkvėpimu skatina savanoriauti.
Į Pagalbos moterims liniją atėjau norėdama dalintis ir padėti kitoms moterims. Šiandien su dėkingumu suprantu, kad savanoriaudama, visų pirma, padedu sau. Mokausi, patiriu daug moteriškos bendrystės ir palaikymo.
Dažnai į Pagalbos moterims liniją paskambina žmonės, kurie jaučiasi niekam nereikalingi arba būdami beviltiškoje padėtyje. Didžiausia prasmė savanorystėje, tą minutę būti jiems vieninteliu žmogumi, kuris supranta ir palaiko.
Savanorystė man yra apie tarnystę, pagalbą žmogui. Padėdami kitiems, padedame ir sau, ir net labiau nei galėtume pagalvoti.
Pagalbos moterims linija leidžia pamatyti koks spalvotas yra pasaulis ir kaip skirtingai visi matome tas spalvas. Visi mes turime skirtingas vaivorykštes, tačiau dėl nemalonių įvykių gyvenime lieka tik kelios niūrios spalvos. Todėl, kaip pagalbos moterims savanorės, esame čia tam, kad nebūtų vien pilka ir juoda. Norime sugrąžinti gyvenimui spalvas! Juk pokalbis gydo.
Kiekvieną kartą skirdama laiką savanorystei Pagalbos moterims linijoje, atrandu save iš naujo. Laukiu tos dienos, kada galėsiu išklausyti, išgyventi ir atliepti į skambinančiųjų skausmą, netektį, nelaimę. Pabūti šalia ir pajausti, kaip jaučiasi kito ragelio pusėje. Laikas praleistas prie Pagalbos moterims linijos telefono labai svarbus, nes galiu atsiliepti sunkiausiu skambinančiąjai momentu gyvenime. Savanorystė tai patirtis, kuri moko nepasiduoti, mylėti ir užjausti.
Į Pagalbos moterims liniją atėjau, nes pažinojau keletą nuostabių moterų, kurios ilgus metus savanoriavo. Apie savanorystę jos kalbėdavo su tokiu užsidegimu ir meile, kad ir aš panorau tai patirti. Savanoriaudama supratau, kad skirtas laikas atsiperka dešimteriopai, nuoširdus pokalbis, kai žmogus atveria širdį, padėka. Gyvenime kur tiek skubos, tai puiki galimybė sustoti ir suvokti, kad gali ne tik imti, bet ir duoti. Duoti tai, ko kažkam tuo metu labai reikia.
Savanorystė – tarsi savęs dalinimas, bet iš tikrųjų pats gauni daug daugiau. Vadinas, keities pats ir tuo pačiu prisidedi prie pasaulio keitimo, o mūsų, savanorių, bendravimas, susitikimai atneša daug džiaugsmo sielai.
Žinojimas, jog kam nors nuo mano buvimo tą akimirką pasidarė ramiau, šviesiau mane tarsi įkvepia, pakylėja ir tikrai negaila keleto valandų per savaitę, kai žinau, kad jos kažkam galbūt padės nusiraminti, praskaidrins mintis ar suteiks jėgų toliau gyvent.
Kodėl panūdo savanoriauti? Todėl, kad svetimo skausmo nebūna. Po įvairių ne pačių maloniausių patirčių, empatijos jausena itin stipri. Savanorystė tirpdo egoizmą, kurio – daugiau ar mažiau – rasti kiekviename. Ir atveria erdvę atjautai, meilei ir bendrystei. Iš širdies – į širdį.
Savanorystė atskleidžia pačius kilniausius žmonių bruožus, o tai labai motyvuoja mane pačią puoselėti tas savybes manyje.
Esu laiminga galėdama padėti kitiems. O prasmę begalinę jaučiu tada, kai pokalbio pabaigoje išgirstu žodžius: „Ačiū, kad esat, jūs man labai padėjote”.
Mes reikalingi vieni kitiems. Savanoriaudama mokausi klausyti, girdėti, kalbėti, būti kartu ir dalintis atjauta. Manau, kad atjauta yra natūrali sielos būsena.
Savanoriauti paskatino noras padėti moterims, palaikyti jas krizinėse situacijose. Visų pirma moterims, nes per jas ateina į pasaulį nauja gyvybė, ir motinos emocinė būklė, saugumas kloja šio mažo žmogučio gyvenimo pamatus.
Savanoriaudama turiu galimybę gauti tai, ko man trūksta ir atiduoti tai ką turiu geriausio. Tai puikus būdas dalintis ir save įprasminti.
Jausmai – spalvos gyvenimo paveiksle. Žmogaus pasakojimas – linijos ir kontūrai. Mes budime prie telefonų dėl žmonių, kuriems reikalingas supratimas ir emocinė parama.
Savanorystė man padeda neatitrūkti nuo realybės, pasidžiaugti savimi, vysto gebėjimą klausytis, išgirsti, toleruoti skirtumus, plėsti savo pačios požiūrį, atjausti, lavina emocinį raštingumą.
Man ši veikla atrodo be galo prasminga, ir tikiu, kad tai yra puikus pavyzdys paauglei dukrai ir augantiems sūnums.
Pasirinkau savanorystę, kad daugiau patirčiau, pažinčiau, gaučiau, duočiau…
Savanorystė – tai dalies gyvenimo prasmės atradimas – būnant, išklausant, padedant ir palaikant kitą žmogų kasdienybės kelyje.
Savanorystė, kaip mano noro prisidėti prie bendrojo gėrio išraiška, išaugo į pačią geriausią investiciją į save.
Savanorystės prasmė – tarnystė, kuri man duoda neįkainojamus lobius savęs atradimo – pažinimo kelyje.
Nuėjus į pirmą susitikimą, supratau, kad čia rimta, reikia ne tik laisvo laiko, bet ir žinių. Viskas, kas iš pirmo žvilgsnio atrodo paprasta – nebūna taip lengva. Peržengus jausmų suvokimo pasaulį, darėsi vis sunkiau ir norėjosi sužinoti dar daugiau.
Kiekvienas skambutis – istorija.Jos labai skirtingos, bet kaskart gauni galimybę prisiliesti prie žmogaus. Neapsimetinėjančio, nepozuojančio. Ir turi šansą praskaidrinti jo dieną, padėti pažvelgti į situaciją kitaip, nudžiovinti ašarą…
Man savanorystė padeda pažvelgti į save iš šalies, pamatyti, kiek daug yra nelaimingų žmonių, kuriems reikalingas geras žodis, palaikymas, supratimas ir dar kartą įsitikinau, kad man kiekvienas sutiktas žmogus yra Mokytojas.
Savanoriaudama išmokau pažinti savo emocijas, jas priimti, suprasti ir paleisti. Išmokau tiesiog ramiau, harmoningiau gyventi, priimti save ir priimti kitus.
Savanorystė – man tai savęs ieškojimas ir kūrimas, tai viena iš galimybių pažinti kitą žmogų ir patį save.