Suaugę alkoholikų vaikai

Kai išgirsdavau, kad patėvis rakina duris, net iš sukamo rakto garso ir grubiai lenkiamos durų rankenos suprasdavau, kad jis girtas… Mano kūną sukaustydavo baimė, bijodavau net krustelėti…

Gerai žinojau, kad patėvis prieis prie mano lovos, pasilenks prie manęs taip arti, kad alkoholio tvaikas įsiskverbs į mano nosies šnerves, įsiklausys į mano kvėpavimą ir patikrins, ar aš miegu…

Žinojau, kad ir kas benutiktų, turiu apsimesti, kad miegu, antraip teks daug valandų klausyti, koks aš esu nedėkingas, niekingas žemės padaras, negerbiu jo – „tėvo“, kuris sunkiai dirba ir stengiasi, kad aš turėčiau ką valgyti ir kuo apsirengti. O jei aš tylėsiu ir nieko neatsakysiu, jis stipriai savo geležiniais gniaužtais suspaus mano kaklą ir laikys tol, kol pradės trūkti oro…Tol, kol aš, bijodamas prarasti sąmonę, vos girdimai išlemensiu „ačiū“…“

***

Nežinau, ar galiu pasakyti, kad turėjau tėvą…

Jis tarsi buvo, bet ne, gal geriau bus, jei aš sakysiu tiesą. Ar jūs žinote, kaip jautiesi, kai tarsi turi tėvą, o jausmas tarsi jis būtų miręs?

Žmonės, kurie buvo arčiausiai manęs, mano buvimo tarsi nepastebėdavo, jaučiausi taip, tarsi aš neegzistuoju, o jie gyvena šalia esančiame paraleliniame pasaulyje.

Tėtis kiekvieną dieną grįždavo girtas, o mes su sese gerai išmokome namų taisykles: jei tėtis grįžo girtas, tai reikia elgtis taip tyliai, kad jo nepažadintume, juk mes nenorime kartu su mama bėgti iš namų; jei tėtis susinervins dėl keliamo triukšmo, vaikysis mamą aplink namą… Juk vienas Dievas težinojo, kas būdavo tuomet, kai jam pavykdavo ją pagauti…

Mama visuomet sakydavo, kad mėlynės ir sumušimai atsirado todėl, kad ji bėgdama užkliuvo ir parkrito… Tačiau mes jautėme, kad atgailaujantis ir žadantis daugiau taip niekada nebedaryti tėtis vėl ir vėl kartos savo elgesį…

Mama visuomet atrodė tokia pažeidžiama ir palūžusi, kad aš niekuomet nedrįsau prie jos prieiti su savo problemomis. Visuomet maniau, kad jai ir savų pakanka, o kur dar aš čia apkrausiu ją savosiomis…

Taip ir išmokau niekada niekam nieko nepasakoti, niekuo nepasitikėti, viena tyliai išgyventi savo skausmą ir liūdesį…“

Tokius ir panašius pasakojimus girdžiu konsultacijų metu, kai klientai išdrįsta atverti man savo praeities skrynią. Suaugę alkoholikų vaikai ieško atsakymų į kilusius klausimus:

  • Kodėl man sunku išlaikyti artimus santykius?
  • Kodėl aš bijau per arti prie savęs prisileisti svetimus žmones ir jaučiu, kad man sunku pasitikėti aplinkiniais?
  • Kodėl su kuo nors užmezgus artimus santykius apima jausmas, kad anksčiau ar vėliau tas žmogus mane paliks?
  • Kodėl kyla noras kontroliuoti save ir kitus?
  • Kodėl jaučiu nuolatinį nerimą ir man nepavyksta atsipalaiduoti, net ir tuomet, kai aplink tyla ir ramybė?
  • Kodėl man nuolat reikia kitų žmonių pripažinimo ir palankaus priėmimo?
  • Kodėl man norisi įrodyti sau ir pasauliui, kad aš esu vertas aukščiausio įvertinimo?
  • Kodėl taip sunku kalbėti apie savo jausmus?
  • Kodėl nuolat jaučiu atsakomybę už viską, kas vyksta aplink mane, net ir tuomet, kai aplinkybės nuo manęs nepriklauso?

Disfunkcinėse šeimose dominuoja nuolatinė nesaugumo, nestabilumo, baimės dėl ateities, melo, tuščių pažadų aplinka. Augant tokioje šeimoje, vaiko galvoje susiformuoja, tarsi įsidiegia programos, kurios vėliau veikia automatiškai. Jos padeda nuolat skenuoti ir vertinti aplinką, tarsi būtum nuolatinėje parengtyje bei nerimastingai lauktum, kad tik kas nors nenutiktų negero…

Susiformuoja ypatingas gebėjimas jausti, tarsi užuosti kitų žmonių emocijas. Bandoma nuspėti, kaip kitas žmogus jaučiasi, ar jis nepiktas, ar negrėsmingas. Šis gebėjimas išsiugdo dėl sustiprėjusio savisaugos instinkto, kuomet nuolat vertinamas aplinkos saugumas.

Disfunkcinėse šeimose užaugusiems vaikams ramybė yra neįprastas ir keliantis įtampą pojūtis. Jiems sunku įsisąmoninti, kad tai natūrali, rami, žmogui taip reikalinga būsena. Juk kas, jei ne jie, geriausiai žino, kad po ramybės visuomet seka grėsmė ir konfliktas.

Suaugę alkoholikų vaikai susiduria su kaltės, nepasitikėjimo, kontrolės jausmais bei žema saviverte. Tai kaina, kurią tenka mokėti už tai, ką teko išgyventi praeityje.

Labai didelę reikšmę turi gėda ir šeimos paslaptis, kuria nebuvo galima su niekuo dalintis. Taip pat pažadas sau: „Kai aš sukursiu savo šeimą, ji bus kitokia. Aš savo vaikus mylėsiu, visuomet jais rūpinsiuosi ir atliepsiu jų poreikius“.

Laimei, suaugę alkoholikų vaikai dažniausiai sukuria šeimas. Visgi, labai retai jose jaučia gyvenimo pilnatvę. Juos dažnai kamuoja įtampa ir baimė dėl ateities, noras viską kontroliuoti, kad tik viskas būtų taip, kaip jie matė savo svajonėse, t. y. tobulai. O juk taip gyvenime nebūna… Bet juk galima bandyti ir bandyti vėl ir vėl viską pagerinti… Juk kada nors turi pavykti…

Ilgametė patirtis rodo, kad tokias ir panašias problemas galima spręsti individualios arba grupinės psichoterapijos metu. Tereikia išdrįsti kreiptis pagalbos. Jeigu grupėje atvirai kalbėti apie praeities nuoskaudas ir baimes nedrąsu, galima rinktis individualias konsultacijas.

Padedant kvalifikuotam specialistui, jūs galite atrasti atsakymus į daugelį rūpimų klausimų, pamažu atsikratyti skausmingos praeities naštos, ilgainiui atgauti dvasios ramybę, gebėti kurti darnius ilgalaikius santykius.

 

Parengė Ilona Nomeikienė,

med. psichologė, kandidatė į geštalto psichoterapeutus

Jeigu patiri smurtą, gali kreiptis į specializuotos pagalbos centrus, kurie teikia kompleksinę pagalbą.

Jei situacija kelia pavojų gyvybei ar sveikatai, skambink 112.