Tikra istorija: man pavyko įveikti smurtą…

Net nežinau, nuo ko pradėti… O gal ir žinau. Daug temų, klausimų ir atsakymų buvo ir dar bus. Tarsi užburtas ratas. Vienoms baigiasi, kitoms tik prasideda. Kažkas garsiai kalba, kažkas vis dar tyli. O tyli todėl, nes bijo. Mane tai palietė jau du kartus. Socialiniai tinklai, televizija plyšauja apie smurtą šeimoje.

Prasideda santykiai… Viskas labai gražu – pasimatymai, gėlės, šampanas… Kai kas apsieina ir be to, – juk ne kiekvienas gali sau tai leisti. Kaip bebūtų, pradžia visada graži. Prasideda gyvenimas kartu… Staiga pamatai daugiau nei susitikinėdama. Visi žino, nėra namų be dūmų. Bet visgi, kadangi bendro gyvenimo tik pradžia, esi naivi ir galvoji, kad viskas bus gerai – „apsišlifuosim“. Atsiranda vaikai, bet visa tai tęsiasi. Moterų mąstymas vis dar naivus. Įsitikinau pati: tikėjau tuo, ko nebuvo. Susipykstam… ir vėl gėlės, atsiprašymai… vėl ir vėl… Kaip jau minėjau, tarsi užburtas ratas. Bet jis turi baigtis. Mes kenčiame, mes nelaimingos, bet vėlgi… Juk gyvenam dėl vaikų!? Mus skriaudžia, žemina, o mes tai pateisiname, nes mums nuolat kala į galvą, kad tai – mūsų kaltė. Bandome žodį pasakyti, bet vėl mums užčiaupia burną. Liepia keistis, nes viskas, kas blogai, yra tik dėl mūsų kaltės, nes mes nieko nesugebame, nieko neišmanome, pagaliau net nežinome, kaip reikia gyventi.

Viską mes žinome, viską mes išmanome. Nereikia mūsų nuvertinti! Taip, mes pasirenkame sėdėti namuose, auginti vaikus – kurį laiką būti namų šeimininkėmis. Mes tai mokame ir darome tai gerai. Planuojame laiką visada, kai tik reikia ir nereikia. Mes ne tik šeimininkaujame, bet dar turime ir darbus, uždirbame pinigus. Tačiau labai dažnai girdime: „Tai ką gi darei visą dieną? Kodėl valgyti nepadaryta? Kodėl namai nesutvarkyti?“ Jie reikalauja iš mūsų: „Būk graži per laisvadienius, susitvarkyk plaukus, susitvarkyk nagus, ir kojų! Noriu, kad visada būtum susitvarkiusi, kai aš namuose esu!“

Aš pavargusi, aš taip pat dirbu, aš noriu turėti laisvą dieną! Aš nenoriu vos atsikėlusi pulti prie veidrodžio. Noriu įsisupti į jaukų chalatą, pasidaryti kavos, iškepti šeimai blynų ir dar pasėdėti jį vilkėdama. Aš dirbau visą savaitę: visą savaitę vedžiau vaiką į mokyklą, pasiėmiau jį iš mokyklos, vežiau į būrelius, tvarkiau namus, gaminau maistą. Bet vėl jam paprieštaravau… Vėl buvau pažeminta vaiko akivaizdoje. Pasak jo: „Dirbi tik puse etato, tavo darbą dirbdamas nesiskųsčiau! Neužsiimk nereikalingais darbais…“ Toliau seka keiksmažodžiai, užgauliojimai. Vėl žeminimas, ne tik dėl šios dienos, bet palies viską, primins ir priekaištaus.

Galvoje kirba mintis viską baigti, taip toliau tęstis negali… Bet kaip? Ką aš darysiu, kaip aš gyvensiu be jo… niekam nereikalinga, nieko nesugebanti?.. (Visa tai jis nuolat kala man į galvą.) Vėl viskas kartojasi… gėlės ir atsiprašymai… Daug kalbamės, bet visgi mane įtikina, kad esu dėl visko kalta. Pradedu savęs negerbti, tikėti tuo, ką man sako. Nebemyliu savęs. Gyvenu toliau žeminama, niekinama, negerbiama. Nuolatinis psichologinis smurtas tęsiasi ne vienerius metus.

Vienos viską supranta, bet nieko negali padaryti, kitos pradeda kovoti, bet greitai pasiduoda. Taip! Mums reikia kovoti, mums reikia nepasiduoti, mums reikia save mylėti! Mes viską darome gerai ir teisingai, mes atiduodame save šeimai, vaikams ir vyrui (nors jis ir negerbia), mes gyvename dėl kitų, pačios savo gyvenimo neturime, nes yra žmogus, kuris mums įsakinėja.

Aš savo gyvenimo neturėjau, buvau įspausta į kampą, bijojau ką nors pasakyti, bijojau ką nors padaryti, nes viską, pasak jo, dariau blogai. Su pirmuoju patyriau ir fizinį, ir psichologinį smurtą. Iš antrojo sulaukiau tik psichologinio smurto, bet jau nedaug trūko, kad būtų paleisti ir kumščiai. Ar man to reikia? Ir vėl? Jaučiau didelį stresą, nebenorėjau nieko, buvau beveik nuleidusi rankas. Supratau, kad tai turi baigtis, kentėti ir aukotis daugiau nebegaliu. Viskam būna ir nauja pradžia.

Esu vieniša mama, laiminga ir stipri mama. Būna, supykstu ant savęs, kad ko nors negaliu ar nesugebu padaryti. Bet ilgai nepykstu. Niekas neknisa man proto iš šalies, jokio spaudimo. Visko iš galvos neištrinsi, širdis sudaužyta… Galbūt ateis laikas, kai kas nors atsiras mano gyvenime, bet šiuo metu tikrai nenoriu pulti į santykius. Noriu pasidžiaugti tuo, ką turiu dabar, kad pagaliau atgavau savo gyvenimą, pagaliau aš vėl kvepuoju.

Kreipiuosi į jus, merginos, moterys, mamos! Smurtas nepateisinamas, jokiais būdais! Reikia mylėti save. Nebijokite garsiai kalbėti apie tai, ieškokite pagalbos. Tikrai rasite, kas jums padės. Ne visi dar žmonės yra nužmogėję, tikrai sulauksite pagalbos. Stumkite negatyviai mąstančiuosius į šoną, mums jų nereikia. Mes esame stiprios visomis prasmėmis, mes galime viską. Banalu? Visai ne, nes mes pačios kuriame savo gyvenimą, mes niekam nepriklausome. Gyvenimas per trumpas, tad džiaukimės kiekviena diena!

Ir nesvarbu, kiek tu klasių baigei, ir nesvarbu, kokių klaidų padarei, – viskas liko praeityje. Nesvarbu, kokioje šalyje gyveni. Nereikia gręžiotis atgal. Nesvarbu, kiek vaikų turi, vaikai – mūsų paspirtis. Mes vertos daugiau, mūsų vaikai verti daugiau. Niekada nepervėlu viską pradėti iš naujo. Sunku bus ar ne, mes viską galime ištverti, nes mes – Moterys!

Linkėdama gyventi kitaip –

Moteris, įveikusi smurtą

 

 

Jeigu patiri smurtą, gali kreiptis į specializuotos pagalbos centrus, kurie teikia kompleksinę pagalbą.

Jei situacija kelia pavojų gyvybei ar sveikatai, skambink 112.