Aktorė Larisa Kalpokaitė apie smurtą turi tvirtą nuomonę ir kenčiančiai moteriai pasakytų: „Nieko nelauk, išeik arba kreipkis dėl skyrybų. O tada išeik bet kur – Tu neturi to kęsti.“ Moteris atskleidė, kodėl svarbu šia tema kalbėtis bei prisiminė karčią patirtį, kuomet ir pati vaikystėje patyrė smurtą.
Įsivaizduokite, kad prieš jus – smurtą kenčianti vieniša moteris. Ką jai pasakytumėte?
Nieko nelauk, išeik arba kreipkis dėl skyrybų. O tada išeik bet kur – Tu neturi to kęsti. Galų gale, duok atkirtį – jei gali, paimk lazdą ir tvok, kad mažą nepasirodytų. O po to vis tiek išeik. Smurtautojas nepasikeis. Nesitikėk.
Kaip elgiatės, kai būna liūdna, kai jaučiatės vieniša? Kiek padeda pasikalbėjimas?
Kai man liūdna, aš kalbu. Daug kalbu. Kalbu su vyru, su drauge, su pažįstama, galų gale. Negalima tylėti, reikia išmesti iš savęs tas ,,šiukšles“. Aišku, negalima kabinti savo problemų kitiems, bet pasiguosti, paprašyti patarimo tikrai verta. Iš šalies viskas atrodo daug aiškiau.
Kaip geriausia būtų kalbėti smurto tema?
Nereikia aukų gailėti, reikia parodyti joms išeitį, pakelti jų savivertę, galų gale ir pabarti (bet labai atsargiai). Svarbiausia, kad žmogus patikėtų, kad jis vertas daugiau, kad nesikabintų į praeitį, kad pasižiūrėtų į save iš šalies. Net jei tas vaizdas jam ir patiks, tai bent žinos, kaip jis atrodo kitiems.
Kaip manote, kokia visuomenės reakcija į smurtą kenčiančią moterį?
Nežinau, bet tikiuosi, kad visuomenė jos pusėje. Aš tai tikrai.
Vienoje laidoje esate pasakojusi, kad kai buvote vaikas, patyrėte klasės draugo smurtą, o auklėtoja kaltino Jus. Kaip manote, kaip dažnai smurtinėse situacijose aplinkiniai kaltina ir pačią auką?
Taip, dažnai auka irgi kaltinama, bet tai dar nereiškia, kad reikia nuleisti rankas ir susitaikyti. Susitaikymas kenkia ne tik aukai, bet ir jos artimiesiems. Jie praranda tikėjimą, ryšį su auka, o tai yra baisiausia. Reikia žinoti, kad jei vienos durys uždarytos, atsiras kitos, kur jūsų tikrai lauks ir supras. Ženkite pirmyn gerbdamos ir mylėdamos save.
