„Kartais tikrai būna tokių dienų ir akimirkų, kai tiesiog labai pavargsti ir būna liūdna, bet turi pati savęs paklausti – kokia smulkmena tau suteiktų laimės? Ir tą smulkmeną padaryti.“, – teigia televizijos laidų vedėja bei iniciatyvos „Moterų pasaulyje“ įkūrėja Indrė Stonkuvienė. Pogimdyvinę depresiją ištvėrusi dviejų vaikų mama įsitikinusi – moterys turi viena kitą palaikyti. Ji atskleidė, kokia pagalba smurtą ar kitus sunkumus patiriančioms moterims jos nuomone yra svarbiausia.
Įsivaizduokite, kad prieš jus smurtą kenčianti, vieniša moteris. Ką jai pasakytumėte?
Kiekvienas smurto atvejis yra labai individualus, todėl aš labiau norėčiau kalbėti apie tai abstrakčiai. Yra moterys, kurios pačios leidžiasi ir prisileidžia, yra labai daug įvairių variantų. Kalbant apie visus pavyzdžius, yra ne tik fizinis, bet ir psichologinis smurtas, kuris šiai dienai yra kas trečioje šeimoje, kas ir yra baisiausia.
Ar tai būtų fizinis, ar psichologinis smurtas, moteris jaučiasi kalta, jai gėda prisipažinti, kad visa tai vyksta. Ji jaučia gėdos jausmą. Galbūt jai net kyla mintys, kad ji to verta, nes galbūt kažko iki galo nepadarė, ar kad galbūt nėra tobula moteris ir dėl to vyras prieš ją kelia ranką.
Mano vykdomos iniciatyvos „Moterų pasaulyje” veiklos ir renginiai prasidėjo tik nuo pavasario, bet mano susitikimas su moterimis vyksta jau ketvirtus metus. Aš pastebiu, jog vienintelė pagalba joms ir yra tai, kad kažkas garsiai kalba, pasakoja, dalinasi nuomonėmis ir parodo, kad jos nėra vienintelės. Tai yra padrąsinimas ir paskatinimas pačioms moterims kreiptis pagalbos. Mano vienintelė pagalba ir noras yra savo veikla skatinti moteris pačioms kreiptis pagalbos, prabilti, nebijoti, išdrįsti. Tų, kurioms reikia pagalbos yra tikrai daug.
Jūs pati organizuodama renginį „Moterų pasaulyje” skatinate moterų solidarumą. Kaip manote, kaip svarbu moteriai jausti palaikymą iš kitų moterų?
Palaikymas yra svarbiausias. Anksčiau mes žiūrėdavome viena į kitą su pavydu, kaip į konkurentę, nemokėjome džiaugtis viena už kitą. Apskritai Lietuvoje trūksta solidarumo ir mokėjimo džiaugtis kito sėkme ir laime. Laimė galbūt ateis ir į tavo kiemą, tad nereikia sėdėti ir pykti, pavydėti, žvelgti į viską negatyviai. Dažnai teigiamoms emocijoms nėra vietos dėl per didelio negatyvo, kurį patys ir skleidžiame.
„Moterų pasaulyje” mes palaikome viena kitą, džiaugiamės, juokiamės. Bet visko tikrai nenuleidžiame juokais. Tai yra kaip emocijų puokštė su visais prieskoniais – su ašarom, su istorijom, su patarimais. „Moterų pasaulyje” judėjimo dėka aš sulaukiu tikrai ilgų laiškų su moterų istorijomis ir jos, aišku, klausia patarimo. Visada kažką kalbėdama garsiai ir viešai jaučiu didžiulę atsakomybę, todėl dalindamasi savo patirtimi nelaikau savęs blogesne, geresne ar pranašesne, nes kiekvienas viską išgyvena individualiai.
Kas liečia moteris, mes arba jau tai išgyvenome, arba išgyvename dabar, arba dar išgyvensime, todėl mes privalome viena kitą palaikyti, nes tik mes ir suprantame viena kitą.
Ar būna momentų, kai jums būna liūdna, kai jaučiatės vieniša? Ir ar padeda pasikalbėjimas su kita moterimi, arba tiesiog su kitu žmogumi?
Prieš metus esu viešai pasakiusi, jog sirgau pogimdyvine depresija. Ne paslaptis, kad esu juokingų mamų video ir „Moterų pasaulyje” kūrėja, o visa tai virto į judėjimą ir gražią iniciatyvą. Tai parodo, kad mes visos nesame vienos emocijos ir tai yra labai žmogiškas dalykas, nesvarbu, ar tą emociją patiria moteris, ar vyras.
Tu gali jaustis liūdnas ir vienišas, bet žinutė, kurią aš dabar skleidžiu padeda atskleisti tai, kad moterys išgyvena „n“ problemų, kurias turi laikyti ant savo tvirtų pečių. Ir taip, kartais tikrai būna tokių dienų ir akimirkų, kai tiesiog labai pavargsti ir būna liūdna, bet turi pati savęs paklausti – kokia smulkmena tau suteiktų laimės? Ir tą smulkmeną padaryti. Laimė yra labai svarbus dalykas, todėl reikia mokėti pačiam tą laime susikurti.
Kaip manote, kokia yra visuomenės reakcija į smurtą patiriančią moterį?
Kartais būna kaltinimai, kad moteris pati kalta. Jos dažnai būna puolamos, todėl gėdijasi papasakoti, kas vyksta jų šeimose. Bet aš manau, kad dabar jas palaikančių skaičius yra didelis ir džiaugiuosi, kad užsidariusių savyje moterų skaičius yra mažesnis nei anksčiau.
