Nijolė Pareigytė-Rukaitienė

„Svarbiausia yra meilė ir pagarba sau“

„Ji gimė ne tam, kad ją talžytų kažkoks menkysta“, apie smurtą kenčiančią moterį tvirtai taria dainininkė Nijolė Pareigytė-Rukaitienė. Moteris įsitikinusi nereikia kentėti, reikia save pamilti. Dėl šeimos gerovės alkoholio atsisakiusi atlikėja atskleidė, kas jai padeda savimi pasitikėti ir kaip ji kovoja su užklumpančiu liūdesiu.

                          

  • Įsivaizduokite, kad prieš Jus – smurtą kenčianti vieniša moteris. Ką jai pasakytumėte?
  • Visų pirma, svarbiausia yra meilė ir pagarba sau. Juk kaip save pateiksi, taip su tavimi ir elgsis. Moteris, kuri kenčia nuo smurto, dažniausiai sako, jog išeis, paliks, bet niekada neišeina, nepalieka ir toliau kenčia. Aš suprantu, kokių būna skirtingų situacijų, kaip yra sunku išeiti, kai neturi, kur ir pas ką eiti, bet, kiek man yra žinoma, yra daug centrų, kurie bent jau laikinai gali pasirūpinti tavimi ir tavo vaikais. O ką pasakyčiau? Iš pradžių stipriai apkabinčiau, padaryčiau puodelį šiltos arbatos ir pasakyčiau, kad nekentėtų, kad ji gimė ne tam, kad ją talžytų kažkoks menkysta. Gyvenimas yra duotas mums tam, kad jaustumėme laimę, matytumėme grožį, o ne kentėtumėme. 

 

  • Kaip elgiatės, kai būna liūdna, kai jaučiatės vieniša? Kiek padeda pasikalbėjimas?
  • Turiu grupės „69 Danguje“ merginas jos man kaip šeima, kaip sesės ar geriausios draugės. Susitikimai ir pokalbiai su jomis tikrai praskaidrina man kasdienybę ir padeda atsakyti į kai kuriuos klausimus. Tačiau dažnai būna ir taip, kad man norisi pabūti vienai. Tada griebiuosi knygos, tai – vienas geriausių laiko praleidimo būdų, arba einu ko nors mokytis, pavyzdžiui, dabar lankau dailės pamokas ir mokausi piešti. Kai būnu liūdna, dažnai valgau, paskui būnu liūdna, kad daug valgau ir priaugu svorio ir taip viskas ratu.

 

  • Turite dukrelę. Kaip manote, kiek svarbu yra mokyti augančias mergaites pagarbos sau?
  • Taip, turiu dukrytę, vardu Patricija, jai greit sueis 6 metukai. Auginu ją savo pavyzdžiu, stengiuosi elgtis gerai ir apgalvotai, juk vaikai mus kopijuoja ir mes, tėvai, jiems ilgą laiką esame vieninteliai pavyzdžiai. Ji mato, kaip aš skaitau knygas, kaip mokausi, kiek daug dirbu, o po jos gimimo atsisakiau ir alkoholio. Mes kartu važinėjame dviračiais, žaidžiam šachmatais, kartu piešiam ir skaitom knygas. Aš dažnai sakau, jog pasitikėjimas savimi ateina per žinias, per patirtį, todėl niekad nenustoju daug kuo domėtis, mokytis ir džiaugtis gyvenimu.
  • Jūsų nuomone, ar aplinka, kurioje auga vaikas, jam suaugus turi įtakos elgesiui bei pasirinkimams santykiuose?
  • Manau, kad turi, bet kiekviena taisyklė visada turi išimtį. Turiu keletą gerų draugų, kurių vaikystė buvo tikrai žiauri, bet dabar jie laimingi žmonės, turintys gyvenime viską. Todėl nereikia vadovautis taisyklėmis – jas reikia kurti patiems.

 

  • Kaip manote, kokia yra visuomenės reakcija į smurtą patiriančią moterį?
  • Manau, kad teigiama. Žmonės atjaučia ir tikrai nori padėti. Aš pati niekada neatsukčiau nugaros moteriai, kuri patiria smurtą ir prašo mano pagalbos.

 

  • Kodėl, Jūsų nuomone, smurtą patiriančios moterys dažnai nesikreipia pagalbos?
  • Matyt, kad bijo paties smurtautojo ar visuomenės „nurašymo“, gal yra kokių spragų teisėsaugoje, neužtikrinamas jų saugumas, todėl dažnai ši problema ir lieka tarp namų sienų.

 

  • Kaip būtų geriausia kalbėti smurto tema?
  • Manau, kad ne tik kalbėti reikia, bet ir veiksmais prisidėti prie šios problemos sprendimo. Kas iš to, kad aš moteriai pasakysiu gražius, padrąsinančius žodžius, apkabinsiu ją, palinkėsiu sėkmės, o ji vėl grįš pas smurtautoją ir toliau kentės smurtą, nes neturi kur išeiti, neturi galimybės užsiauginti sparnus ir skristi. Kaip jai įgauti pasitikėjimo savimi ir suvokti, kad ji yra nuostabi, kai ją vėl ir vėl smukdo į apačią?