„Nereikia tylėti, užsisklęsti savyje ir bijoti, nes smurtas yra problema, o vienokių ar kitokių problemų mes visi turime. Ir jas visas tikrai galima išspręsti“, – įsitikinusi garsaus operos solisto Merūno Vitulskio žmona, laidų vedėja ir mados namų įkūrėja Erika Vitulskienė. Atvirame interviu dviejų vaikų mama atskleidžia, kas jai pačiai padeda įveikti iškylančias problemas bei kas svarbu siekiant užauginti nuoširdžius ir mylinčius vaikus.
Auginate du mažamečius sūnus. Kaip manote, kiek svarbu vaikams įdiegti, kokie jų veiksmai moters atžvilgiu yra neleidžiami?
Manau, kad visa mūsų neapykanta ir traumos atsiranda iš vaikystės. Todėl augindami vaikus turime labai atsakingai rinktis savo veiksmus, kadangi netinkamas pavyzdys iššaukia agresiją. Neretai savyje gniaužiama agresija vėliau būna nukreipta į silpnesnius žmones. Vyrams, tikriausiai, taikiniu dažniausiai virsta moterys, žmonos. Tad tinkamas elgesys yra tikrai svarbus. Negalima išskirti tik berniukų – tinkamai auklėti, dalintis šiluma ir meile reikia su visais vaikais. Drįsčiau teigti, kad mums, lietuviams, apskritai trūksta emocinio intelekto. Nemėgstame rodyti jausmų, esame labai kuklūs ir sunkiai prakošiam pro dantis, kad kitas žmogus mums patinka. Mums reikėtų išmokti dalintis meile, nes kuo daugiau jos išdalinsi, tuo daugiau jos ir gausi. Tad auginant vaikus labai svarbu skleisti šilumą ir mokyti juos išsakyti savo jausmus. Jausmų nereikėtų gniaužti ir ilgai laikyti savyje, nes po to galima pratrūkti ir savęs nebevaldyti.
Įsivaizduokite, kad prieš jus – smurtą kenčianti vieniša moteris. Ką jai pasakytumėte?
Iš tikrųjų, priklauso kokia tai būtų situacija. Bet, pirmiausia, patarčiau nekentėti ir kalbėti apie tai garsiai. Tikrai tokia moteris nėra pirma ir paskutinė. O pasiteisinimai, kad gyveni su juo dėl vaikų, dėl finansų ar dėl to, kad apskritai be jo negali… Na, jie tiesiog nėra logiški. Nereikia tylėti, užsisklęsti savyje ir bijoti, nes smurtas yra problema, o vienokių ar kitokių problemų mes visi turime. Ir jas visas tikrai galima išspręsti.
Kaip manote, kokia yra visuomenės reakcija į smurtą patiriančią moterį?
Dabar situacija gerokai palankesnė – smurtas yra pripažįstamas kaip problema ir į ją yra reaguojama geriau. Bet jei būtume apie tai kalbėję prieš, pavyzdžiui, 10 metų, tai būčiau atsakiusi, kad situacija yra tragiška. Visada ir visur buvo kalta moteris, į smurtą nebūdavo reaguojama ir atrodydavo, lyg tai yra normalus, toleruotinas reiškinys. Vyravo požiūris – tai tavo problema, tu ją ir spręsk. Dabar ir teisės moterų geresnės, ir policija reaguoja tinkamiau. Atsirado daugiau supratimo, kad moterys bijo važiuoti rašyti pareiškimus, žinodamos, kas jų laukia grįžus namo. Dabar į tokias situacijas žiūrima lanksčiau. O priežastis, kodėl lanksčiau, tikriausiai ta, kad užaugo tie traumuoti vaikai, kurie matė savo šeimose smurtą ir jie pradėjo garsiai apie tai šnekėti. Mes visi skirtingi, mūsų gyvenimo istorijos skirtingos ir tai nėra smerktina. Smerktina yra tik būti blogu žmogumi – skleisti kitiems agresiją, kenkti. Bet tame, kad tu nukentėjai, tikrai nėra nieko smerktino. O tiems, kurie galvoja priešingai, reikėtų plėsti žinias ir požiūrį.
Kaip elgiatės, kai būna liūdna, kai jaučiatės vieniša? Kiek padeda pasikalbėjimas?
Mano ramsčiai yra mano mama, vyras ir vaikai. Jie mano gyvenimo varikliai ir man labai padeda pasikalbėjimas su jais. Su liūdesiu kovoti padeda knygos ir sportas. Tai yra ritualai, kurie mane išgelbėja ir padeda atsakyti į daug klausimų. O jų kartais iškyla milijonas: dėl vaikų auklėjimo, dėl darbų, dėl norų, svajonių ir t.t. Kartais, atrodo, smegenys tiesiog verda. Tad knygos ir fizinis nuovargis mane gelbėja nuo jų perkaitimo. O apskritai, tai aš esu žmogus, mokantis mylėti kitą. Mane gali ilgai vesti iš kantrybės, nepagarbiai su manimi elgtis, bet aš vis tiek žmogų mylėsiu. Tačiau kaip ir visiems, ta kantrybės taurė turi ribas ir kai ji persipildo, aš pykstu. Ir pykstu labai garsiai. Moku mylėti, moku būti rami, bet kai paliečia mano artimą žmogų ar perpildo mano kantrybę, tada aš sprogstu.
Kaip kovojate su santuokoje iškilusiais sunkumais?
Seniau, prieš kokius 5 metus, būčiau sakiusi: „Merūnas tyli, o aš bambu.“ Tikrai visada ir visur gelbsti pokalbis. Bet, žinot, kartais pokalbis nebūna su lygiaverčiu žmogumi. Kartais tu prašai žmogaus padaryti daugiau negu jis sugeba. Pavyzdžiui, pasakai, kad jis rytoj Olimpiadoje turi nubėgti 30 kilometrų, o jis to tikrai nepadarys. Taip ir su pokalbiu – yra žmonių, kurie tiesiog nesupranta jiems sakomos informacijos ar kito žmogaus jausmų, nuomonės. Kartais mums visiems sunku priimti kitokią nuomonę, mokėti išklausyti ir, svarbiausia, išgirsti. Bet yra žmonių, kuriems tai yra tiesiog nepasiekiama kalno viršūnė. Todėl rinktis partnerį reikia labai apgalvotai: stebėti jį įvairioje aplinkoje, jo elgesį su šeima, ypatingai su mama. Reikia stebėti, kiek jis sugeba mylėti. Vyrai kartais atrodo šaltesni, atseit stiprioji lytis. Bet jie irgi yra jautrūs, o būtent tas jautrumo akimirkas ir reikia pastebėti. O labiausiai vyras yra vertas tiek, kiek yra vertas jo pažadas.