Smurtas artimoje aplinkoje dažnai suprantamas per klaidingų įsitikinimų ir supaprastintų paaiškinimų prizmę. Tokie įsitikinimai leidžia pateisinti smurtą, perkelti atsakomybę nuo smurtautojo aukai ir sumenkinti paties smurto pavojų. Dėl to susidaro aplinka, kurioje smurtas tampa mažiau matomas ir sunkiau atpažįstamas.
Mitas Nr. 1: Smurtą sukelia pyktis, stresas ar alkoholis
Vienas labiausiai paplitusių mitų apie smurtą artimoje aplinkoje yra įsitikinimas, kad jį sukelia pyktis, stresas, alkoholio vartojimas ar psichikos sunkumai. Dažnai manoma, jog smurtaujantis asmuo „nesusivaldė“, todėl jo elgesys vertinamas kaip emocinė reakcija, o ne sąmoningas veiksmas. Toks aiškinimas leidžia smurtą suprasti kaip atsitiktinį ar neišvengiamą, o kartais net pateisinti jį aplinkybėmis.
Tačiau svarbu pabrėžti, kad nors alkoholis ar psichikos sunkumai kai kuriais atvejais gali didinti smurto riziką, jie nepateisina smurto ir nepanaikina asmeninės atsakomybės. Smurtas dažnai yra pasikartojantis elgesio modelis, susijęs su siekiu įgyti ir išlaikyti galią bei kontrolę kito žmogaus atžvilgiu. Tai nėra vienkartinė emocinė reakcija ar atsitiktinis savikontrolės praradimas.
Toks supratimas leidžia aiškiai matyti, kad atsakomybė už smurtą visada tenka jį vykdančiam asmeniui, o ne aplinkybėms ar aukai.
Mitas Nr. 2: Smurtas egzistuoja tik tada, kai matomi fiziniai sužalojimai
Kitas dažnas mitas, kad smurtas egzistuoja tik tada, kai matomi fiziniai sužalojimai. Toks požiūris labai susiaurina smurto supratimą ir leidžia nepastebėti psichologinio ar ekonominio smurto, kuris dažnai yra ilgalaikis ir ne mažiau žalingas.
Kai nėra matomų sužalojimų, smurtas neretai nuvertinamas, laikomas „nesusipratimu“, „barniais“ ar tiesiog sudėtingais santykiais. Taip pat paplitęs įsitikinimas, kad smurtas baigiasi tuomet, kai pora išsiskiria. Tačiau smurtas gali tęstis ir po skyrybų – per grasinimus, manipuliaciją, kontrolę ar finansinį spaudimą. Net ir be fizinio kontakto smurtas gali palikti ilgalaikių pasekmių: nuolatinę baimę, nesaugumą ar savivertės praradimą.
Toks mitas ypač pavojingas, nes jis lemia, kad nukentėję žmonės patys ima abejoti savo patirtimi, o aplinkiniai ar institucijos gali nematyti reikalo reaguoti. Kai smurtas atpažįstamas tik pagal fizines žymes, daugelis jo formų lieka nematomos ir neįvardytos.
Mitas Nr. 3: Auka gali bet kada išeiti iš smurtinių santykių
Trečias itin paplitęs mitas teigia, kad auka pati yra kalta dėl patiriamo smurto, nes esą galėjo bet kuriuo metu palikti smurtinius santykius. Toks požiūris smurtą paverčia asmeniniu pasirinkimu ir visiškai ignoruoja tai, kaip veikia galios, kontrolės ir baimės mechanizmai.
Smurtiniuose santykiuose žmogus dažnai gyvena nuolatinėje įtampoje, nesaugume ir nežinioje, o sprendimų laisvė palaipsniui mažėja. Kontrolė, grasinimai, emocinis spaudimas ar finansinė priklausomybė sukuria situaciją, kurioje išėjimas atrodo sunkus ar nesaugus sprendimas. Svarbu žinoti, kad bandymas išeiti iš smurtinių santykių kai kuriais atvejais gali padidinti smurto riziką, todėl žmonės dažnai ieško saugesnių, palaipsnių būdų nutraukti santykius. Šis mitas perkelia atsakomybę nuo smurtautojo nukentėjusiajam, tarsi žmogus pats būtų pasirinkęs patirti smurtą arba jį toleruoti.
Tuo pat metu smurtautojo elgesys lieka antrame plane arba lieka visai nepastebimas. Dėmesys sutelkiamas ne į tai, kas darė žalą, o į tai, kodėl auka neišėjo. Žmogus, nuolat girdėdamas, kad yra pats kaltas, ima abejoti savimi, jausti gėdą ir dar labiau užsisklęsti. Tai sudaro palankias sąlygas smurtui tęstis ir likti nepastebėtam.
Mitas Nr. 4: Nenuoseklūs parodymai reiškia melą
Nukentėjęs nuo smurto žmogus kreipdamasis pagalbos gali keisti parodymus, pasakoti nenuosekliai ar painiotis detalėse, todėl aplinka ima vertinti smurto aukos žodžius kaip melagingus. Toks požiūris remiasi klaidingu įsitikinimu, kad žmogus, patyręs smurtą, privalo aiškiai, nuosekliai ir be emocijų pasakoti savo patirtį.
Tačiau smurtas ir ilgalaikė baimė gali daryti didelį poveikį atminčiai, mąstymui ir gebėjimui pasakoti įvykius logine seka. Žmogus, gyvenęs nuolatinėje įtampoje, dažnai prisimena fragmentus, o ne nuoseklią istoriją. Trauma gali lemti tai, kad prisiminimai iškyla chaotiškai, keičiasi laikui bėgant arba yra lydimi stiprių emocijų. Tai nereiškia, kad pasakojimas yra melagingas – žmogus pasakoja taip, kaip leidžia jo psichologinė būsena.
Tuo pačiu svarbu suprasti, kad nenuoseklumas savaime nei patvirtina, nei paneigia parodymų patikimumo – kiekviena situacija turi būti vertinama platesniame kontekste. Vis dėlto visuomenėje ir institucijose vis dar vyrauja klaidingi lūkesčiai dėl aukų parodymų „patikimumo“. Kai nenuoseklumas automatiškai laikomas melu, smurtas gali likti neįvardintas ir nenubaustas.
Mitas Nr. 5: Smurtas vyksta tik disfunkcinėse šeimose
Plačiai paplitęs mitas, kad smurtas artimoje aplinkoje vyksta tik disfunkcinėse šeimose, kuriose trūksta išsilavinimo, yra socialinių ar ekonominių sunkumų. Tačiau iš tiesų smurtas artimoje aplinkoje yra reiškinys, susijęs su nelygiais galios santykiais artimuose santykiuose ir gali pasireikšti įvairiose socialinėse grupėse.
Toks mitas yra ypač pavojingas, nes jis trukdo atpažinti smurtą šeimose, kurios iš išorės atrodo socialiai sėkmingos. Kai smurtas siejamas tik su tam tikru socialiniu sluoksniu, daugelis nukentėjusių žmonių lieka nepastebėti. Be to, toks požiūris leidžia visuomenei atsiriboti nuo problemos, tarsi ji būtų svetima.
Nors smurto formos statistiškai dažniau nukreiptos prieš moteris, smurtą gali patirti bet kurios lyties ar tapatybės asmenys. Smurtas gali vykti bet kurioje šeimoje, nepriklausomai nuo išsilavinimo, pajamų ar socialinio statuso.
Kodėl šie mitai vis dar gyvi?
Svarbu suprasti, kad mitai apie smurtą artimoje aplinkoje atlieka tam tikrą psichologinę funkciją. Jie padeda žmonėms jaustis saugiau, nes leidžia manyti, kad smurtas yra tolima problema. Tokie įsitikinimai apsaugo nuo nemalonios minties, jog smurtas gali nutikti bet kam ir bet kokiame santykyje.
Tuo pačiu jie saugo ir smurtautojus nuo atsakomybės, nes nukreipia dėmesį nuo jų veiksmų ir leidžia rasti pateisinimų. Tokiu būdu visuomenė išvengia diskomforto pripažinti tikrąjį smurto mastą ir gilumines jo priežastis. Kur kas paprasčiau tikėti, kad smurtas kyla dėl „netinkamų žmonių“, „išimčių“ ar pavienių nesėkmių, nei pripažinti, kad jis susijęs su nelygiais galios santykiais, kontrolės mechanizmais ir ilgą laiką toleruotomis nuostatomis.
Kol mitai veikia kaip tam tikra apsauginė uždanga, smurtas išlieka nematomas arba nuvertinamas. Tai ne tik stabdo atvirą komunikaciją apie problemą, bet ir trukdo imtis veiksmų, kurie galėtų realiai apsaugoti nukentėjusius žmones ir užkirsti kelią smurto pasikartojimui.
Straipsnio autorė:
psichologijos praktikantė Silvija Šilobritaitė
Šaltiniai:
• Digirolamo, K. M. (1995). Myths and misconceptions about domestic violence. Pace L. Rev., 16, 41.
• Peters, J. (2008). Measuring myths about domestic violence: Development and initial validation of the domestic violence myth acceptance scale. Journal of Aggression, Maltreatment & Trauma, 16(1), 1-21.
• Koshan, J. (2023). Challenging myths and stereotypes in domestic violence cases. Can. J. Fam. L., 35, 33.
• Al-Ahmadi, H. A., & Al-Naama, K. J. (2023). Myths and misconceptions as obstacles to combating domestic violence against women: Policy and practice implications. Doha International Family Institute Journal, 2023(1), 3.
