Ieva Zasimauskaitė: „Mokėjimas būti tokiu, koks esi, yra be galo graži dovana.“

Atlikėja Ieva Zasimauskaitė atvira – jai teko ištverti depresiją. Tačiau po visų sunkumų mergina gali džiaugtis atradusi laimę: „Gyvenimas toks chaotiškas ir jame pilna visokių negerų dalykų, bet mano atrastas kelias mane moko, kaip įžvelgti šio gyvenimo grožį.“ Ieva atskleidė, kaip neprarasti tikėjimo savo jėgomis bei pasidalijo patarimais, galinčiais padėti smurtą patiriančioms moterims.

 

Įsivaizduokite, kad prieš Jus – smurtą kenčianti vieniša moteris. Ką jai pasakytumėte?

Manau, kad apkabinčiau ją ir pasakyčiau: „Nebijok, nes kelias tikrai yra ir tu esi ne viena“. Padrąsinčiau ją netylėti, pasitraukti iš tos situacijos ir tikrai nekentėti. Yra daug gyvenimo situacijų, kurias mes galime iškęsti, galime kentėti, bet smurtas yra tas dalykas, su kuriuo nereikėtų taikstytis ir nuo jo reikėtų bėgti kuo toliau.

 

Kaip elgiatės, kai būna liūdna, kai jaučiatės vieniša? Kiek padeda pasikalbėjimas?

Aš kiekvieną dieną medituoju po 2 valandas, kartoju mantrą su „Japa Mala“ karoliukais ir tai man padeda išvengti liūdesio bangų, kurios nesibaigia – kiekviena moteris išgyvena pyktį, liūdesį ir įvairias emocijas. Man irgi jos būna, tuo metu tiesiog aš leidžiu sau būti toje emocijoje ir nekaltinu savęs, nes žinau, kad ji tiesiog praeis ir susitaikau su tuo, kad tai yra normalu. Nežinau, ar padeda pasikalbėjimas, nes tuo metu nelabai norisi su kažkuo kalbėti. Man labai padeda pasikalbėjimas su Dievu, savo minčių išsakymas garsiai ir pagalbos prašymas. Aš visąlaik prašau Dievo, kad jis man padėtų ir manęs nepaliktų vienos.

 

Išgyvenote itin sunkų gyvenimo tarpsnį – depresiją. Kas privertė kitaip pažvelgti į gyvenimą ir ją ištverti?

Tai tikrai buvo labai sunkus mano gyvenimo etapas ir atrodė, kad jis niekada niekada nesibaigs. Atrodė, kad nėra jokio būdo, kaip iš to išeiti. Bet aš klydau ir man padėjo meditacija, Dievo paieškos. Aš visą gyvenimą tikėjau, kad yra kažkas aukščiau, bet niekada nežinojau, kaip tai apibrėžti. Ir ačiū Dievui, kad radau kelią, kuris mane kiekvieną dieną moko, kaip džiaugtis šiuo gyvenimu ir kaip turėti vilties. Gyvenimas toks chaotiškas ir jame pilna visokių negerų dalykų, bet šitas kelias mane moko, kaip įžvelgti šio gyvenimo grožį.

 

Ar būna akimirkų, kai apleidžia tikėjimas savo jėgomis? Kaip padrąsinate save?

Žinoma, kad būna. Mes, moterys, apskritai esame linkusios save teisti ir labai savikritiškai save vertinti, bet aš kažkaip bandau daryti, kad tai tiesiog praeitų. Bandau į ta problemą nesigilinti ir tiesiog laukiu, kol ji praeis. Yra sakoma, kad šiame pasaulyje visąlaik pas mus ateis problemos ir kol esi čia, šiame kūne, jų niekaip neišvengsi, tad reikia jas tiesiog toleruoti.

 

Kaip manote, kokia yra visuomenės reakcija į smurtą patiriančią moterį?

Reakcija yra ne iki galo įsigilinanti į situaciją, todėl, kad mes labai dažnai iš tų problemų juokiamės: iš alkoholizmo, iš depresijos, iš smurto, iš prievartos, iš priekabiavimų ir t.t. Mes tiesiog bijome pažiūrėti į tą problemą iš arti. Aš manau, kad kiekvienam iš mūsų reikėtų truputėlį daugiau atjautos ir išmokti mylėti ne tik save, savo aplinką, bet taip pat vertinti ir visus žmones. Visų pirma, reikėtų susitvarkyti savo viduje, kad galėtum mylėti, suprasti ir atjausti kitą žmogų.

 

Kodėl, Jūsų nuomone, smurtą patiriančios moterys dažnai nesikreipia pagalbos?

Todėl, kad jomis dažnai netiki, todėl, kad dažnai tokios moterys yra kaltinamos, kad jos pačios kaltos, todėl, kad jos nežino, kur kreiptis, jos jaučiasi nesaugios, vienišos. Yra labai labai daug priežasčių. Jos jaučiasi netgi kaltos, kad prieš jas smurtauja vyrai, nes tai yra tokia psichologinė apgaulė, kurią smurtaujantis žmogus panaudoja prieš kitą žmogų. Tačiau labai svarbu yra netylėti ir labai, labai svarbu kreiptis į patikimus žmones, kurie gali padėti – tikrai yra žmonių, kurie gali padėti išlipti iš tokios situacijos.

 

Kaip būtų geriausia kalbėti smurto tema?

Visomis temomis reikia kalbėti atvirai, nuoširdžiai ir nebijoti, kad pasmerks visuomenė. Nes bet kokiu atveju, tie kurie smerkia – smerks visada, nesvarbu, kokia tema kalbėsi. Man atrodo, kad reikia nebijoti jaustis pažeidžiamu, nebijoti būti tikru savimi prieš visuomenę. Manau, kad mokėjimas būti tokiu, koks esi, yra be galo graži dovana. Aš labai džiaugčiausi, jei kiekvienas žmogus ne tik rodytų savo linksmąją, gerąją ir gražiąją pusę, bet pasidalintų ir ta puse, kuriai kartais reikia tiesiog draugo, pasikalbėjimo, apsikabinimo ir supratimo. Kiekvienas iš mūsų turime problemų ir jei apie jas kalbėtumėme garsiai, tada būtų daug geriau, nes tai mus visus suartintų.

Jeigu patiri smurtą, gali kreiptis į specializuotos pagalbos centrus, kurie teikia kompleksinę pagalbą.

Jei situacija kelia pavojų gyvybei ar sveikatai, skambink 112.