Kas turi pradžią, turi ir pabaigą. Tad nors ir kaip toli norėtume pabėgti, anksčiau ar vėliau netekties sielvartas neišvengiamai mus pasivys, nes tai neatsiejama mūsų gyvenimo dalis.
Netektį patiriame tada, kai prarandame ką nors brangaus, svarbaus ir reikšmingo. Mirtis visada yra kieno nors netektis, praradimas, negrįžtamas procesas, kuris, deja, nepriklauso nuo žmogaus valios ar pastangų. Todėl labai svarbu žinoti, kokius jausmus šiuo gyvenimo etapu išgyvena žmogus.
Sielvartas ir liūdesys
Kiekviena netektis – tai begalinis skausmas, išreiškiamas per sielvartą, liūdesį, dvasios širdgėlą. Tai jausmų sumaištis, nuo kaltės ir baimės iki liūdesio ar pykčio. Suvokimas apie artimojo mirtį dažnai ateina po tam tikro laiko, todėl labai svarbu suprasti išgyvenamus jausmus.
Sielvartas yra normali ir natūrali žmogaus reakcija į netektį, kurią reikia išgyventi, kad būtų galima gyventi toliau. Tai išties labai sunkus ir varginantis etapas, todėl neretai bandoma nuo jo pabėgti, užsiimant kitomis veiklomis, malšinant sielvartą vaistais ar alkoholiu. Neišbūtas sielvartas gali virsti kūno, psichologinėmis, socialinėmis ar dvasinėmis problemomis. Tyrimais yra įrodyta, kad po netekčių padidėja rizika susirgti psichikos ir fizinėmis ligomis. Todėl labai svarbu leisti sau išgedėti netektį.
Liūdesys – tai natūrali reakcija į netektį. Gedėjimas yra ilgalaikis procesas, kuris gali trukti netgi 1–2 metus. Neretai jis pakeičia žmogaus gyvenseną, savęs ir kitų supratimą.
Pagal Elisabeth Kübler-Ross modelį, žmogus, patyręs netektį, išgyvena penkias gedėjimo stadijas: neigimą ir izoliaciją, pyktį, derybas, depresiją ir susitaikymą. Dažniausiai per visą gedėjimo etapą šios stadijos būna susimaišiusios. Gedėjimas, kuris užsitęsia ir nesibaigia sielvarto įveikimu, gali komplikuotis ir užsitęsti, kartais netgi visą likusį gedinčiojo gyvenimą.
Kaip išgyventi netektį?
Išgyvenant netektį labai svarbu jausti artimųjų palaikymą, o artimiesiems – gebėti išbūti kartu su išgyvenančiu sielvartą. Tai padaryti nėra lengva – juk dažnas mieliau bendraujame su linksmais ir laimingais… Bendravimas su žmogumi, patyrusiu netektį, gąsdina, atsiranda bejėgystė klausantis pasakojimų su skausmo ir liūdesio perpildytais jausmais, prisiminimais apie mirusįjį, ašaromis, tylėjimu, o kartais pykčiu.
Labai svarbu yra padėti priimti netekties faktą ir realybę, kalbėtis, bendrauti, palaikyti sielvartaujantį prisiminimuose, ar tiesiog drąsinančiu žvilgsniu, rankos paspaudimu, apkabinimu. Svarbu žmogui leisti išgyventi patirtą skausmą, leisti jį išgedėti, neslopinant emocijų. Svarbu suvokti, kad kiekvienas gedėjimo laikotarpį išgyvena skirtingai.
Netektis yra sunki, tačiau ir mus brandinanti patirtis, priverčianti susimąstyti ir susidėlioti gyvenimo prioritetus. Susidūrę su netektimi mes augame dvasiškai, stipriname pasitikėjimą savo jėgomis, suvokdami, kad galime įveikti net skaudžiausius momentus.
Atjausdami netektį patyrusius žmones stiprėjame ir mes. Tad nebėkime, atsiremkime, išjauskime, išbūkime kartu ir mums palengvės.
Psichologė Giedrė Milkevičė
Psichologinė pagalba telefonu
Psichologinė pagalba internetu
Psichologinė pagalba elektroniniais laiškais
Nemokama psichologinė pagalba visą parą – Pagalbos moterims linija
Taip pat skaitykite: Netektis ir netekties skausmas
