Savižudybė – itin jautri ir sunki tema, apie kurią dar ir dabar dažnai nedrįstame kalbėti garsiai. Rugsėjo mėnesį visame pasaulyje minima savižudybių prevencijos diena, skirta dėmesiui į šią skaudžią ir nepatogią temą atkreipti.
„Su savižudybės tema susiduriu keletą kartų per metus, vesdama mokymus Pagalbos moterims linijos Kauno padalinio savanorėms. Per metus paruošiame dvi savanorių grupes, kurios prisijungia prie Pagalbos moterims linijos veiklos. Baigusios mokymus savanorės pradeda teikti emocinę paramą telefonu.
Jos budi prie telefono ir neretai sulaukia asmenų, turinčių savižudiškų ketinimų, skambučių. Tokie skambučiai yra vertinami kaip patys sunkiausi, todėl Pagalbos moterims linijos mokymuose savižudybės prevencijos temai skiriama labai daug dėmesio.
Kalbėti su žmogumi, kuris turi savižudiškų ketinimų, ir pačiam savanoriui kelia nemažai emocinių sunkumų, nes jis jaučiasi atsakingas už pokalbio efektyvumą. Mes esame suinteresuoti, kad paskambinęs žmogus gautų kuo geresnę emocinę pagalbą, ir siekiame apsaugoti Pagalbos moterims linijos savanorius nuo emocinių sunkumų po pokalbio su skambinančiuoju“, – teigia Ilona Fenn.
Ar daug sulaukiate skambučių, susijusių su savižudybe?
Statistiškai skambučių su didele savižudybės rizika nėra daug, jie skaičiuojami vienetais atvejų per savaitę. Tačiau skambučių su savižudiškomis mintimis sulaukiame nemažai. Beveik kas kelintas skambutis gali būti vertinamas, kaip turintis mažesnę ar didesnę suicidinę riziką.
Savanoriai apmokomi, kaip įvertinti riziką, jie atidžiai ir budriai klausosi, tad pastebi bet kokią užslėptą žinutę. Savanoriai užduoda skambinančiajam klausimų, padedančių suprasti, ar žmogui kyla savižudiškų minčių. Dažnai žmogus ketinimo žudytis neturi, tačiau apie tai galvoja. Būtent tokių skambučių sulaukiame nemažai.
Ar tai reiškia, kad ne kiekvienas žmogus, galvojantis apie savižudybę, tai pasako?
Taip, kartais žmonės kalba metaforomis. Neįgudusiai ausiai nebūtų lengva greitai suvokti, ką žmogus nori pasakyti, tačiau savanoriai tai geba.
Pavyzdžiui, skambinantysis, kalbėdamas apie sunkumus, įpina štai tokius sakinius: „Man norėtųsi užmigti ir neatsikelti“, „Aš norėčiau, kad viskas vieną kartą pasibaigtų“, „Nebegaliu daugiau kentėti“, „Ta kančia nepakeliama“ ir pan. Paprastame kontekste šie sakiniai, atrodytų, nekelia grėsmės. Kartais taip pasakome, kai esame pervargę. Tačiau kai tokius žodžius ištaria žmogus, pasakojantis apie didelius sunkumus, stiprius išgyvenimus, krizes, tie žodžiai gali turėti visai kitokią prasmę.
Savanoriai, siekdami įsitikinti, ar tuose žodžiuose slypi savižudiškų ketinimų, atspindi metaforas ir žmogaus tiesiai klausia: „Kai jūs sakote, kad norėtumėte užmigti ir neatsikelti, ką turite galvoje?“. Neretai skambinantysis atsiveria ir papasakoja, kad jį tokios mintys kamuoja, tačiau kartais tai slepia ir nepripažįsta, kad turi savižudiškų minčių. Tai pripažinti ir pasakyti nėra paprasta, tuo labiau, kad žmogus, pirmą kartą kalbėdamas su atsiliepusiu savanoriu, nežino, kiek gali pasitikėti. Savanoriams reikia specialaus pasirengimo ir įgūdžių savižudybės prevencijai, kad sugebėtų atpažinti tokius dalykus.
Ar tiesa, kad tie, kurie daug kalba apie savižudybę, neturi tokių ketinimų, o tiesiog prašo išgirsti juos, jų skausmą ir tiesiog pasidalyti savo skausmu?
Paprastai savižudybės apipintos įvairiais mitais. Gali būti taip, kad žmogus kalba apie savižudybę, manipuliuoja, tačiau niekada to nepadarys. Bet Pagalbos moterims linijos savanoriai yra budrūs ir į kiekvieną ženklą reaguoja, kaip į galimą savižudybės riziką. Mes mokome savanorius drąsiai ir be baimės klausti apie savižudybę, pavyzdžiui, „Jūs kalbate apie savižudybę?“
Štai vienas gajausių mitų apie savižudybę: jei paklausiu žmogaus, ar jis galvoja apie savižudybę, aš paskatinsiu jį apie tai galvoti. Svarbu žinoti, kad tik paklausdami apie savižudybę, nepaskatinsime žmogaus nusižudyti, jeigu žmogus tokių ketinimų neturi. Svarbu drąsiai klausti, nuoširdžiai domėtis.
Būna ir taip, kai manipuliuojama savižudybe. Pavyzdžiui, žmogus yra priklausomas nuo alkoholio ir žino, kad po išgėrimo epizodų bus šeimos moralizuojamas, drausminamas. Todėl jis mėgsta manipuliuoti savižudybe, neretai žodžius pagrindžia ketinimais (pasiima virvę). Labai sunku įvertinti, ar tai manipuliacija, ar ne. Mūsų nuomone, reaguoti reikia visada, neatsižvelgiant į tai, kad taip elgiamasi nuolat. Negalima rizikuoti žmogaus gyvybe.
Jeigu toksiniuose santykiuose vienas iš partnerių sako, kad nusižudys, jeigu kitas partneris jį paliks. Kaip reaguoti ir kaip elgtis šioje situacijoje?
Tai labai sudėtingos manipuliacijos, kurios dažniausiai ir laiko smurtiniuose santykiuose esančią porą. Kai žmogus pasako, kad nori santykius nutraukti, agresorius dažniausiai griebiasi manipuliacijų, grasina nusižudyti. Žmogus, norintis išsilaisvinti iš smurtinių santykių, išsigąsta ir prisiima atsakomybę. Tik ar verta tęsti smurtinius santykius, kai visada tvyros savižudybės grėsmė? Žinoma, reikia būti drąsiam, galvoti apie save, savo saugumą ir sveikatą, ir tokius santykius nutraukti, nes manipuliacijos gali tęstis visą gyvenimą.
Pakalbėkime apie kaltę, kai nusižudo artimos aplinkos žmogus. Juk artimieji dažnai save kaltina, jiems kyla dviprasmiškų jausmų, jie pyksta tiek ant nusižudžiusiojo, tiek ant savęs… Kaip gyventi su dviprasmiškais jausmais? Kaip paleisti visus klausimus?
Savižudybė – viena skaudžiausių netekčių, paliečianti artimuosius, kuriems kyla daugybė neatsakytų klausimų ir didelis kaltės jausmas. Jaučiama gėda dėl artimojo savižudybės, tad artimieji faktą bando nuslėpti. Nuslėptas faktas velkasi kaip sunki kuprinė, nuolat persekioja baimė, kad kažkas iš aplinkos pasakys tiesą ir kad tie, kurie nežino, sužinos, o tada bus dar skaudžiau. Specialistai visada skatina sakyti tiesą ir išgyventi krizę kartu, tiek netekties skausmą, tiek savižudybės faktą.
Vaizdiniai, kurių kyla mirusiojo artimiesiems, yra baisūs ir skausmingi, daugybė jausmų, tokių kaip kaltė, gėda, pyktis, nuolatinis galvojimas, kad situacija galėjo pasibaigti kitaip. Pyktis būna labai stiprus, dažniausiai neįsisąmonintas, neretai slopinamas, nepripažįstamas ir iš tiesų nesąmoningas. Labai svarbu išgyventi ir legalizuoti tą teisę pyktį, nes kylantys jausmai yra destruktyvūs.
Ar būna viena priežastis, kodėl žmogus nusižudo?
Sunku pasakyti, tokios statistikos nesu mačiusi ar skaičiusi, bet manau, kad susideda daug priežasčių. Žmogus patiria didžiulį dvasinį ir emocinį skausmą, krizė ar sunkūs išgyvenimai labai stipriai supurto. Gali būti ir daugybė mažesnių sunkumų, kai žmogus iš vienos krizės į kitą pereina, nespėdamas jų išgyventi, psichika silpsta, gali prisidėti ir fizinis nuovargis, žmogus nepastebi savęs, negeba įvertinti, kad yra pervargęs. Dėl visų šių ir kitų priežasčių žmogaus psichika sutrinka ir negeba susitvarkyti.
Linkęs į savižudybę žmogus nejučia renkasi tunelinį mąstymą, t. y. patiria tokį stiprų emocinį ir dvasinį skausmą, kad negeba pamatyti, kad yra sprendimo būdų, pagalbos, negali objektyviai įvertinti situacijos. Jis tarsi eina tuneliu, norėdamas kuo greičiau nutraukti savo skausmą. Žmogus lyg ir nenori mirti, tačiau nori, kad taip neskaudėtų, nes vidinis skausmas darosi nepakeliamas.
Kaip padėti savo artimajam, jeigu jaučiame, kad kyla savižudybės rizika? Kaip su juo kalbėti? Kaip atpažinti riziką? Savižudybės prevencija.
Svarbu žinoti, kad mes nemokame tiksliai perskaityti ženklų, kuriuos rodo žmogus, būdamas ant savižudybės slenksčio. Tokie ženklai labai klaidūs ir gali būti panašūs į depresiją, nuovargį, kitus psichikos sutrikimus. Sunerimti reikėtų, jeigu pasikeistų žmogaus elgesys, sutriktų miegas, mityba. Pavyzdžiui, jei labai linksmas ir atviras žmogus taptų uždaras, atsiskyręs, arba atvirkščiai, uždaras žmogus taptų linksmas ir aktyvus.
Planuodamas savižudybę žmogus bando susitvarkyti savo gyvenimą, pavyzdžiui, atiduoti skolas, grąžinti skolintas knygas, daiktus ir pan. Kartais žmogus pradeda daugiau kalbėti mirties tema. Svarbu išgirsti kiekvieną metaforą, žodį, atkreipti dėmesį į pakitusį elgesį, būti jautriam, girdėti ir nebijoti klausti.
Paprastai žmogų, kuris turi savižudiškų minčių ar ketinimų, visą laiką kamuoja dvejonės, prieštaringos emocinės būsenos, kaip antai viena jo dalis nori nusižudyti ir taip pabėgti nuo dvasinio skausmo, tačiau kita dalis visą laiką tikisi, kad kažkas išgelbės. Žmogus šaukiasi pagalbos mėtydamas mįsles, metaforas, galvodamas, kad kažkas pastebės, ko nors paklaus ir išgelbės. Visada raginame turėti drąsos, atvirumo, jautrumo ir atjautos savo artimajam.
Jeigu savo aplinkoje žmogus neturi su kuo atvirai pasikalbėti, nuolat jaučia konkurenciją, niekas nesidalija vidiniais išgyvenimais ir kalba tik apie savo sėkmę, gerą gyvenimą, žmogus neretai palūžta, netinkamai naudoja gynybos mechanizmą, neparodo tikrų savo išgyvenimų. Artimieji neturėtų savęs kaltinti, jei nepastebėjo savižudybės ženklų. Tokiu atveju sunku juos pastebėti, nes žmogus savo jausmus sąmoningai slėpė ir turėjo savo gynybos mechanizmą.
Kai po ilgo dvasinio skausmo periodo žmogus pradeda planuoti savižudybę, jam palengvėja, nes pagaliau priėmė sprendimą ir žino, kaip nutraukti dvasinį skausmą. Kai yra sprendimas, data, laikas, priemonės, kaip nusižudyti, žmogui palengvėja, radikaliai pasikeičia jo būsena, o kartais atrodo, kad išsisprendė ir visos problemos. Tai apgaulinga situacija, tad svarbu būti budriems. Tačiau nereikia hiperbolizuoti ir galvoti, kad žmogus būtinai nusižudys.
Gerai būtų nebijoti užkalbinti, paklausti, kas sunku, kas nutiko, arba padėti ieškoti pagalbos, nukreipti pas psichologus, psichoterapeutus. Tai pirmas žingsnis į savižudybės prevenciją. Prašyti pagalbos nėra silpnumo ženklas: kai serga siela, reikia eiti pas sielos gydytojus – psichologus, psichoterapeutus. Psichologas padeda pamatyti situaciją iš šalies, žmogus atlieka emocinę higieną, pajaučia palengvėjimą ir jaučiasi daug geriau.
Ar linkęs į savęs žalojimą žmogus yra didesnėje savižudybės rizikoje? Ar tai gali reikšti, kad galbūt jis turi savižudiškų ketinimų? Ar apskritai tarp šių dalykų yra sąsajų?
Dažniausiai žmonės, kurie žaloja save, yra pirminėje suicidinės rizikos stadijoje. Jie išgyvena didelį dvasinį skausmą, o susižaloję kurią nors kūno vietą, tą skausmą palengvina. Tai ypač būdinga paaugliams, nes žalodamiesi jie paleidžia dvasinį skausmą. Per konsultacijas paaugliams padedama suvokti, kad žalodamiesi jie nepaleidžia dvasinio skausmo, o tik kitur perkelia dėmesį. Jis persikelia ten, kur skauda fiziškai, ir atrodo, kad emocinio skausmo neliko, tačiau iš tiesų jis niekur nedingo.
Paaugliams susiformuoja klaidingas mąstymas ir jie pradeda žalotis vis dažniau, manydami, kad taip sumažina dvasinį skausmą. Kartais tai tampa įpročiu, savotiška priklausomybe. Ar save žalojantys asmenys labiau linkę į savižudybę? Tai pagalbos šauksmas ir bandymas atkreipti dėmesį. Savęs žalojimas – labai konkretus pagalbos šauksmas.
Lietuva turi vieną didžiausių savižudybių statistiką. Kodėl mes pirmaujame? Kas tai lemia?
Kodėl mes pirmaujame? Tokios statistikos niekam nepavyksta surinkti. Džiugina, kad Lietuvoje savižudybių skaičius mažėja, maždaug 600–700 savižudybių per metus. Statistika pradėjo gerėti, kai atsirado savižudybių prevencija, deklaravimas, kad savižudybė – tai momentinis impulsas, kad žmogui galima padėti, skelbiami pagalbos linijų telefonai televizijos laidose, vyksta prevencija, mokymai, ši sritis daugiau finansuojama.
Ką reiktų pasakyti žmogui, kuris galvoja apie savižudybę?
Vienareikšmiško sakinio, kuris užgydytų visas žaizdas, nėra. Galbūt tiktų NELIK VIENAS. Nelik vienas su savo skausmu, kuris šią akimirką gali būti per sunkus ir per didelis dabartinėms tavo jėgoms. Mes gimėme ir gyvename tarp žmonių, tad ieškok pagalbos ir nebandyk būti visagalis, priimk pagalbą, pagalvok apie savo artimuosius, kurie gali likti su didžiuliu skausmu, kai tavęs neteks. Atsimink, kad savižudybė tik momentinis impulsas. Kritiškiausios yra 24 valandos, o pasidalijus savo skausmu, tokių minčių gali daugiau niekada ir nekilti.
Ar gali žmogus, kuris galvoja apie savižudybę, pasijusti geriau?
Aš visą laiką mėgstu frazę: „Kiekvienas skausmas turi savo galiojimo terminą“. Niekas nesitęsia amžinai, po truputį, žingsnis po žingsnio galima įveikti nemažai sunkumų.
Straipsnis su psichologe, lektore ir supervizore Ilona Fenn, paruoštas remiantis tinklalaidės „Apie ką tyliu“ https://pagalbosmoterimslinija.lt/tinklalaide-apie-ka-tyliu/ įrašu.
Straipsnį ruošė Pagalbos moterims linijos savanorė
Edita Pacevičiūtė
Psichologinė pagalba telefonu
Psichologinė pagalba internetu
Psichologinė pagalba elektroniniais laiškais
Nemokama psichologinė pagalba visą parą – Pagalbos moterims linija
Taip pat skaitykite:
Savižudybė, mintys kaip nusižudyti: pagalba artimajam ir sau
