Mintys apie savižudybę: ženklai, pagalba artimajam ir sau

Savanoriškas pasitraukimas iš gyvenimo yra viena dažniausių mirties priežasčių visame pasaulyje, o ypač Lietuvoje. Mūsų šalis, deja, vis dar pirmauja pagal savižudybių statistiką globaliame reitinge. Pasak psichiatrų, savižudybė – tai ne vien momentinis rankos pakėlimas prieš save, bet ilgalaikis procesas, vedantis link lemtingos akimirkos. Tokį drastišką žmogaus pasirinkimą paskatina įvairūs dvasiniai, psichologiniai, socialiniai veiksniai.

 

Savižudybės procesą sudaro keli pagrindiniai etapai:

Mintys.

Mintys apie pasitraukimą iš gyvenimo, norą pabėgti, užsimiršti. Konkretūs veiksmai dar nėra planuojami, ieškomi ir kiti problemų sprendimo būdai.

 

Ketinimai.

Savižudybė pradeda atrodyti kaip vienintelė išeitis. Pradedama galvoti, kaip nusižudyti: nusižudymo būdai, tinkamas laikas, vieta.

 

Veiksmai.

Tai paskutinis etapas, kai savižudybė yra suplanuojama ir įvykdoma. Prieš tai, galima netgi pastebėti žmogaus nuotaikos pagerėjimą, tarsi išsilaisvinimą, būdingi atsisveikinimo gestai, paliekami laiškai, gražinamos skolos.

 

Svarbu suprasti, jog šį procesą galima sustabdyti bet kuriame etape. Kartais žmogus persigalvoja, įvyksta nenumatyti pokyčiai arba jis laiku gauna tinkamą pagalbą.

 

Kaip galima padėti apie savižudybę galvojančiam artimajam?

Visų pirma, reikia atvirai apie tai kalbėti ir rimtai priimti net iš pažiūros nekaltus juokus apie mirtį. Svarbu nenuvertinti žmogaus problemų, nelaikyti jo silpnesniu. Pasakymai, jog „savižudybė – ne išeitis“ ar „viskas susitvarkys savaime“ neduos jokių teigiamų rezultatų.

Verčiau, artimasis turėtų išreikšti susirūpinimą, skirti pakankamai dėmesio, išklausyti, parodyti, jog kenčiantis žmogus yra svarbus ir reikalingas. Kalbėti reikėtų neutraliai, nesugėdinant, negrasinant ar gąsdinant, tai padės bendrauti atviriau.

Jei žmogus mąsto apie savižudybę, kaip nusižudyti, būtina paskatinti jį kreiptis pagalbos į specialistus, psichologus. Galima padėti surandant konkrečius kontaktus, galbūt net palydint į pirmuosius susitikimus.

 

Kaip ištverti artimo žmogaus savižudybę?

Net ir suteikus visą įmanomą pagalbą, pasitraukimas iš gyvenimo yra vieno žmogaus galutinis sprendimas ir gali nepavykti jo sustabdyti. Įvykus savižudybei, artimuosius sukausto sielvartas, dažnai užplūsta beviltiškumo, kaltės jausmas, kad jie nepastebėjo ženklų, užuominų… Kartais netgi pyktis ant išėjusiojo. Visi šie jausmai yra natūrali gedėjimo proceso dalis. Leiskite sau juos išgyventi, tai padės susitaikyti su netektimi ir neužsisklęsti savyje.

Gijimui reikia laiko, ne kelių mėnesių, bet metų.

Įvairiuose Lietuvos miestuose veikia nemokamos savitarpio pagalbos grupės, kuriuose nusižudžiusių artimieji gali pasidalinti savo skausmu, atrasti žmonių su panašiomis patirtimis, kartu mokytis gyventi toliau.

Jeigu patiri smurtą, gali kreiptis į specializuotos pagalbos centrus, kurie teikia kompleksinę pagalbą.

Jei situacija kelia pavojų gyvybei ar sveikatai, skambink 112.