Vaikams suaugus ir palikus gimtuosius namus, tėvus aplanko liūdesys. Tuščio lizdo sindromas – taip apibūdinamas gilaus liūdesio, ilgesio ir vienatvės jausmas, kurį patiria tėvai, kai jų vaikai užauga ir palieka jų šeimą. Ypač skaudžiai šį gyvenimo tarpsnį išgyvena motinos, auginusios vienturtį vaiką. Jas užvaldo vienišumo ir beprasmybės jausmai. Atsiranda labai daug laisvo laiko, kurio anksčiau net pritrūkdavo, nes reikėdavo skalbti, tvarkyti, pirkti, virti, rūpintis šeima… Suspaudžia širdį – kuo gi dabar rūpintis?
Pirmiausia vertėtų sau įvardyti, ką reiškia „kuo nors rūpintis“. Psichologai rūpinimąsi apibūdina kaip žmogaus poreikį kito žmogaus problemas vertinti kaip savas. Rūpindamiesi kitu žmogumi, mes tarsi įlendame į kito kailį. Tačiau jei rūpindamiesi kitu visiškai pamirštame save, tada kitas žmogus jaučiasi tarsi skolingas. O tų, kuriems turime didelių skolų, pradedame pamažu ne tik nemėgti, bet ir nekęsti.
Tuščio lizdo sindromas – motinos ir tėvo liūdesys
Tuščio lizdo sindromas labiau būdingas vakariečiams. Rytų kraštuose vaikai privalo besąlygiškai paklusti tėvams, jais rūpintis. Suaugę jie kuria savas šeimas, augina vaikus. Kuo savarankiškiau jie tvarkosi, tuo geriau savo pareigas atlikę jaučiasi tėvai.
Vaikus mes paleidžiame pamažu – jau nuo pirmųjų savarankiškų žingsnelių: vaikas išmoksta apsirengti, susišukuoti, pereiti gatvę, rengti pamokas, savarankiškai priimti sprendimus. Tie kasdieniai pokyčiai nepastebimi. Juk nė viena motina nepuolė į neviltį dėl to, kad jai nebereikia keisti sauskelnių ar lydėti vaiko į mokyklą. Juk to ji ir laukė. Tačiau išleidus vaiką į savarankišką gyvenimą, kupiną nežinomybės ir įvairiausių išbandymų, motiną apima didelis nerimas, slegia nežinia, liūdesys, baimė dėl vaikų ateities.
Nėra tobulų motinų. Ir ne visos jos patiria tuščio lizdo sindromą. Labiausiai jam neatsparios yra moterys, kurios neturi asmeninių pomėgių ir interesų, mažai bendrauja su draugėmis, o tik rūpinasi vaikų auginimu ir buitimi. Kai kurios, vaikams palikus gimtuosius namus, taip ir kenčia visą likusį gyvenimą. Ilgainiui ši kančia išprovokuoja konfliktus su suaugusiais vaikais ir jų šeimomis.
Vaikus paleisti nebaisu toms, kurioms dėl darbo ar visuomeninių įsipareigojimų gausos ne visada likdavo laiko šeimai pagaminti šiltą vakarienę, apsipirkti, sutvarkyti kambarius. Taip pat toms, kurių vaikai tapo savarankiški dar iki pilnametystės, kurios palaikė vaikų norą savarankiškai eksperimentuoti, rizikuoti, tirti juos supantį pasaulį, tačiau visada buvo pasirengusios prireikus jiems padėti. Šioms motinoms visada trūko laiko įkyriai juos kontroliuoti, kad vaikai elgtųsi taip, kaip nori jos.
Dėl ištuštėjusių namų liūdi ir tėvas. Tačiau vyras geriau suvaldo jausmus, greičiau ir lengviau susitaiko su tuo, kad atėjo laikas vaikams patiems stotis ant kojų. Ypač akivaizdus ženklas, kad pakito tėvų statusas, – vaiko vedybos. Net ir tada tėvams sunku suvokti, kad nuo šiol jie nebėra jau vaiko auklėtojai.
Taigi, dėl namus palikusių vaikų liūdi visi mylintys tėvai. Tačiau svarbiausia, kad liūdesys neužsitęstų per ilgai. Jei tėvai negeba susitaikyti su realybe, tuščio lizdo sindromas trukdo ir jiems patiems gyventi prasmingai.
Kaip įveikti liūdesį?
Tuščio lizdo sindromą išgyvensite lengviau, jei:
- šeimoje puoselėsite romantiškus santykius;
- gyvensite dabartimi, o ne praeitimi;
- slopinsite nerimą;
- žvelgsite į save iš šalies;
- objektyviai įvertinsite atsiradusias baimes;
- atnaujinsite senus kontaktus, ryšius;
- kreipsitės pagalbos į specialistus.
Jei Tau sunku, jautiesi bejėgė ar kamuoja nerimas, visada gali kreiptis ir į mus, Pagalbos moterims linijos savanores, – mes mielai lauksime Tavo skambučio ar žinutės. Skambink telefonu 8 800 66366 arba rašyk el. paštu pagalba@moteriai.lt.
Psichologinė pagalba telefonu
Psichologinė pagalba internetu
Psichologinė pagalba elektroniniais laiškais
Nemokama psichologinė pagalba visą parą – Pagalbos moterims linija
Taip pat skaitykite:
Kaip išgyventi vienatvę?
Vaistas nuo vienišumo – šuo!
